Dėl vėliavos – ir grumtynės, ir ledinis vanduo

Parašė:  2021-03-09

Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos vadas Ričardas Pocius – vienintelis Rietavo krašto žemės išaugintas generolas. Jo vadovaujama nuolatinės specialios kovinės parengties tarnyba dieną naktį dirba, kad Lietuvos žmonės galėtų gyventi ramiai. Keliaudamas po pasaulį, bendraudamas su įtakingiausiais žmonėmis, generolas sukaupė daugybę įspūdžių, bet jie neužgožė gimtinėje praleistų metų svarbos, neištrynė iš atminties pirmųjų draugų pavardžių, čia sutiktų žmonių gerumo ir širdimi išmoktų patriotizmo pamokų.
Penkiolikmetis antisovietininkas
Rietave, Sodų gatvėje, prabėgo pirmieji būsimojo generolo gyvenimo metai. Vėliau, 1978-aisiais, jo tėvai, gavę viliojantį darbo pasiūlymą, išsikėlė į Kauno rajoną. Su Rietavu šeimą tvirtais saitais rišo čia likusi gyventi giminė. Matyt, to kraujo ryšio šaukiamas penkiolikmetis Ričardas 1985-aisiais sugrįžo į gimtinę. Apsigyveno Daržų gatvėje pas „babą“ ir įstojo į anuometinį Rietavo tarybinį ūkį-technikumą mokytis mechaniko specialybės.
Ir tėvas, ir senelis Vaclovas, gyvenęs Norgalviuose, buvo aistringi medžiotojai. Ne tik šią aistrą iš vyresniosios kartos vyrų paveldėjo būsimasis karininkas.
„Nuo pat mažų dienų žinojau, kas yra Lietuvos trispalvė, kuo ypatinga Vasario 16-oji. Prisimenu, kai senelis, atplėšęs grindų lentas, iš po jų ištraukė ten slėptą Vyčio ženklą. „Štai tikrasis Lietuvos herbas“, – pasakė man tada. Pašnibždomis jo namuose buvo pasakojamos istorijos apie Lietuvos partizanų kovas, šeimos ryšius su miško broliais. Vėliau jau iš tėvuko sužinojau, kad senelis naktimis nešdavo jiems maisto, teikdavo reikalingą informaciją. O ir pats tėvukas su savo vaikystės draugu, grįždami per pievas iš mokyklos, ne kartą yra partizanus sutikę. Drąsūs ir kovingi buvo mūsų giminės vyrai. Sovietų valdžios jie neliaupsino, visada turėjo savo nuomonę. Prie jos formavimo, matyt, nemažai prisidėjo ir tėvuko pomėgis klausytis per radiją „Amerikos balso“. Buvo jis paprastas, didelių mokslų nebaigęs, bet labai apsišvietęs žmogus“, – prisiminė savo pirmąsias patriotizmo pamokas generolas R. Pocius.
Įkvėptas artimiausių žmonių meilės Lietuvai, 1986 metais, naktį iš vasario 15-osios į vasario 16-ąją, penkiolikmetis kartu su klasės draugu sovietų karių kapinėse, esančiose Rietave, iškėlė Lietuvos trispalvę – viela pritvirtino vėliavą prie paminklinio kario laikomo ginklo.


Prisimena, kad dvi savaites po to buvo ramu. Ramybė baigėsi, kai savo „nuodėmę“ jaunuolis, patarnaujantis per šv. Mišias, atskleidė kunigui per išpažintį. Gal tai tik sutapimas, bet, praėjus vos dviem dienoms, jaunasis antisovietininkas buvo suimtas. Išvedė saugumiečiai jį tiesiai iš technikumo suolo. Nuvežė į KGB būstinę Plungėje, kur tardė, mušė, reikalavo išduoti bendrininką. Penkiolikmečio būta užsispyrusio – jis sugebėjo tardytojus įtikinti, kad veikė vienas. „Įrašė mane į įskaitą, padarė „žulikėliu“ ir paleido“, – pasakojo pašnekovas.
Iš mokymo įstaigos jaunojo maištautojo tada nepašalino, matyt, todėl, kad treniruojamas Birutės Lengvenienės lengvaatletis buvo patekęs į Lietuvos rinktinę, neblogai jam sekėsi ir bokso ringe.
Lietuviškos trispalvės įkvėptas
Tai buvo pirmoji būsimojo generolo ir lietuviškos trispalvės istorija.
Antrąją jam pasiuvo pusseserė. „Buvo 1987 metai. Prie manęs priėjo dėstytojas Vytas Rutkauskas ir paprašė pagalbos renkant parašus dėl referendumo. Patarė su savimi turėti trispalvę. Iš patirties žinojau, kad reikia būti atsargiam: vieną dieną parduotuvėje nusipirkau metrą raudonos spalvos medžiagos, kitą – metrą geltonos, trečią – žalios. Pardavėja net neslėpė supratusi, ką siūsiu. Tos vėliavos padedamas, surinkau daugybę parašų“, – prisiminė pašnekovas.
Pertvarkos vėjams pučiant vis smarkiau, jaunuoliui tikrais autoritetais tapo dėstytojai, palaikantys laisvos Lietuvos idėją: Vytautas Dičiūnas, Antanas Aužbikavičius, jau minėtasis V. Rutkauskas, Algimantas Kazimieras Juozaitis.
Pagarbos žodžius jiems buvęs mokinys išsakys tik po trisdešimties metų – 2021 metų sausį, minint Laisvės gynėjų dieną. Apdovanojęs tyliuosius Rietavo laisvės gynėjus pasižymėjimo ženklais, generolas Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktoriui V. Rutkauskui patikėjo saugoti trispalvę, tą pačią, pasiūtą prieš trisdešimt metų.

Viešojo saugumo tarnybos vadas neslėpė sentimentų: šis audeklo gabalėlis jam labai brangus. Trispalvė svarbiausiais jo gyvenimo momentais visada buvo kartu – Afganistane, Irake, bet pirmiausia laisvės kovose už nepriklausomą Lietuvą. Vėliavą jis nešėsi į 1987 metų rugpjūčio 23 dieną Vilniuje, prie paminklo poetui A. Mickevičiui, surengtą mitingą. Dar po metų į rugsėjo 28 dieną vykusią demonstraciją, kurios dalyvius malšino specialieji kariuomenės daliniai ir milicija. „Milicininkas, pamatęs mano rankose trispalvę, pradėjo ją plėšti iš rankų. Buvau neprastas boksininkas. Nepasidaviau. Susikibome. Pamatę, kas vyksta, į pagalbą atskubėjo būrys jaunuolių. Vėliavą išsaugojome, sveikų kaulų – ne. Su ta pačia kompanija atsidūrėme ligoninėje. Draugaujame iki šiol. Dabar jie visi garsūs, Lietuvoje žinomi žmonės – politikai, karininkai, žurnalistai“, – kalbėjo R. Pocius.
Atrado savo tikrąjį kelią
1990 metų kovo 11-ąją, paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis pakvietė tautiečius stoti į savanorius. Atkurtai valstybei reikėjo savos kariuomenės, policijos, valstybės sienos apsaugos tarnybos.
R. Pocius į savanorių sąrašą įsirašė 27-uoju numeriu. Metęs studijas Žemės ūkio akademijoje, dvidešimtmetis nekantriai laukė kvietimo tarnauti Lietuvai. Nesulaukęs nusprendė stoti į Policijos akademiją. Nusiųstas pasitikrinti sveikatos į VRM polikliniką, negalėjo patikėti: su stojančiaisiais kalbama rusiškai ir dar prašoma pateikti karinį bilietą.
Pasipiktinęs tokia situacija, nuskubėjo į Aukščiausiąją Tarybą. Ten savo problemas išdėstė koridoriuje sutiktam iš televizoriaus ekrano pažįstamam Audriui Butkevičiui. Šis pažadėjo išsiaiškinti situaciją ir patarė vaikinui į polikliniką nueiti kitą dieną. Istorija pasikartojo. Šį kartą A. Butkevičius pakvietė kovingą jaunuolį: „Neik į policiją, kurkime kariuomenę.“
Geresnio pasiūlymo būti ir negalėjo! Štai taip ir prasidėjo būsimojo karininko karjera. Pirmos pareigos – Krašto apsaugos departamento Žvalgybos skyriaus inspektorius. Tiesa, dirbta tada dar po priedanga. Pirmosios atkurtos Lietuvos kariuomenės kariai priesaiką davė 1990 metų lapkričio 23 dieną.
Gelbstint kovinę vėliavą –
į ledinį Neries vandenį
1991 metų sausis buvo kupinas įvykių. Perversmą padaryti šalyje bandantiems sovietams reikėjo išprovokuoti susišaudymą, todėl jie nusprendė užimti Krašto apsaugos departamentą. Šturmas prasidėjo sausio 11-osios vakare.
„Departamento Vilniaus skyriuje buvome likę dviese su Rimu Litvinu. A. Butkevičius, tuomet pirmasis krašto apsaugos ministras, skyrė man užduotį: iš pastato išnešti Lietuvos kovinę vėliavą. Šturmui prasidėjus, apsijuosiau ja po rūbais ir, iššokęs per balkoną, nubėgau taku palei Nerį link Aukščiausiosios Tarybos. Iš aplink zvimbiančių kulkų suvokiau, kad mane vejasi. Tai nebuvo įspėjamieji šūviai. Neliko nieko kito, kaip šokti į vandenį. Pasislėpiau po tiltu. Iš rusiškų keiksmažodžių supratau, kad jie manęs nebemato. Šiek tiek palaukiau ir, paplaukęs kelis šimtus metrų upe, išlipau į krantinę. Laimei, kad buvau sportininkas ir sugebėjau išmankštinti sustingusį kūną. Bebėgantį gatve mane ir pamatė į pagalbą skubėję A. Butkevičius ir Česlovas Jezerskas“, – prisiminė kariuomenės vėliavos gelbėjimo istoriją generolas.

Generolo laipsnis suteiktas 2017 metais
R. Pocius karo meno mokėsi Kanados ginkluotųjų pajėgų mokykloje, Baltijos gynybos koledže Estijoje. Žinias gilino Amerikoje, Prancūzijoje, Lenkijoje. Karjeros kelyje dirbo Krašto apsaugos departamente, Lietuvos taupomajame banke, Specialiųjų tyrimų tarnyboje. Prieš tapdamas Viešojo saugumo tarnybos vadu, vadovavo Karo policijai. Yra dalyvavęs misijoje Afganistane kaip JAV ir Lietuvos kontingento vadas, atlikęs daugiau kaip 200 kovinių operacijų.
Vienintelės šalyje nuolatinės specialios kovinės parengties tarnybos funkcija – atkurti ir užtikrinti viešąją tvarką ir visuomenės saugumą ypatingų, ekstremaliųjų situacijų ar masinių renginių metu, vykdyti sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų konvojavimą, užtikrinti svarbių valstybės objektų apsaugą, o įvedus karo padėtį ar ginkluotos gynybos nuo agresijos (karo) metu įsitraukus į ginkluotųjų pajėgų sudėtį ginti Lietuvos valstybę.
Generolo laipsnis šios tarnybos vadui buvusiam rietaviškiui suteiktas 2017 metais.
„Esu laukinis – be medžioklės negaliu“
„Koks generolo gyvenimas, kai jis nusivelka uniformą? O gal generolas ir namuose – generolas?“ – pasmalsavome.
„Mūsų namuose generolas – kalytė Džiulė. Prieš ketverius metus ji atkeliavo iš prieglaudos ir nuo tada mes vykdome visas jos užgaidas. O šiaip sakoma, kad karininko šeimoje žmona – štabo viršininkas, o vyras – vadas“, – šmaikštavo pašnekovas.
Gyvena R. Pocius su žmona Jurgita. Iš pirmos santuokos turi sūnų Igną.
Dauguma buvusio rietaviškio pomėgių susiję su sportu: šaudymas iš kovinių ginklų, boksas, bušido. Visose šiose sporto šakose yra pasiekęs puikių rezultatų, net pasaulinio lygio varžybose. Kai kuriuos gyvenimo džiaugsmus teigė atradęs dar gyvendamas Rietave: „Esu laukinis. Be medžioklės negaliu, ji man į kraują įaugusi.“ Su vaikyste sieja ir kitą savo aistrą – baikerizmą. Sako, kad baikeriu tapęs dar vaikystėje, burzgindamas tėvuko motociklą. R. Pocius – Lietuvos kariuomenės baikerių klubo „Perkūnas“ įkūrėjas. Vyras motociklu yra apkeliavęs visą Ameriką, Europą ir Maroką Afrikoje.
Tačiau, kaip teigė iš Rietavo krašto kilęs generolas, įdomiausia jo gyvenime tai, kad pasisekė surasti savo kelią, atsidūrė ten, kur ir turi būti: „Didžiausia ir pagrindinė vertybė man – Lietuva. Esu laimingas, kad galiu jai tarnauti.“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


*

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Vartotojas sutinka, kad Svetainė neribotą laiką saugotų jo IP adresą ir pareikalavus atskleistų jį įgaliotoms institucijoms. Laikrastisplunge.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Griežtai draudžiama laikrastisplunge.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo.
Taip pat skaitykite:
Velykos: pas tėvus su… vainiku? (0)

Velykos… Gražiausia pavasario šventė. Taip buvo visada. Na, bent jau iki 2020-ųjų pavasario, kai į Lietuvą […]

2021-03-12
Mums 27-eri (0)
2021-01-07
Ačiū (0)
- Naujienų archyvas -

Nuomonių ringas

Pastaruoju metu vis plačiau agituojama skiepytis nuo koronaviruso. Koks jūsų požiūris į vakcinaciją?

Loading ... Loading ...
Archyvas

Warning: Invalid argument supplied for foreach() in /home/edulaikplu/domains/laikrastisplunge.lt/public_html/wp-content/plugins/logo-slider/ls_logoslider.php on line 488
Visos teisės saugomos © 2021 laikrastisplunge.lt
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
SEO,