Pelkės – paslaptingos ir savitos mūsų krašto buveinės. Senieji metraščiai byloja, kad neįžengiamos balos baugino kryžiuočius ir gelbėjo lietuvius nuo priešo. Tokie mistiniai žodžiai, kaip antai raistas, liūnas, palios, tyruliai, baimę kėlė ir dažno lietuvio vaikui, turėjusiam kasdien kovoti su vaizduotėje atgimstančiomis pasakų būtybėmis ir „monais“ iš ūkanotų ir migloje paskendusių pelkynų.
Šios legendomis apipintos ir slėpinių kupinos vietos net ir šiandien dažnam kelia pagarbą. O kaip kitaip, jei ne mistine pavadinsi vietą, kurioje įžengus pavasarį kvapais apsvaigina spanguolių žiedai, užliūliuoja gailių jūra, tuoktuvių balsais užburia tetervinai, pakeri tviskantys saulašarių deimantai, gąsdina grėsmingu tonu mekenantis perkūno oželis. Čia saugų prieglobstį randa ne tik saugomos retos augalų ir gyvūnų rūšys, bet ir ramybės ieškantis briedis ar malonaus šilumos lopinėlio – gyvavedis driežas. Nereta viešnia – ir paprastoji angis.
Pelkės taip pat mažina potvynių grėsmę, reguliuoja vandens nuotėkį, sugerdamos teršalus išvalo pro jas pratekantį vandenį, sugeria ir savyje „užrakina“ šiltnamio efektą sukeliančias dujas. Čia sukaupti dideli anglies kiekiai saugiai sandėliuojami besiformuojančių durpių pavidalu šimtmečius ar net tūkstantmečius. Ne veltui pelkės vadinamos Žemės inkstais ir savo svarba nė kiek nenusileidžia Žemės plaučiams – miškams.
Dalis Žemaitijos nacionaliniame parke esančio Užpelkių telmologinio draustinio aukštapelkės buvo nusausinta rankiniu būdu ir iki 1936 metų kastos durpės. Durpių gavyba buvo atnaujinta 1960–1972 metais aplink pelkę iškasus gilius vandens nutekėjimo griovius, o ją pačią suskaidžius sausinamaisiais kanalais. Šios veiklos pasekmė – durpių mineralizacija, vasarą išdžiūstantis pelkės paviršius, pakitusi augalų rūšių sudėtis, išnykusios kai kurios aukštapelkėms būdingos rūšys, tačiau vis dar yra išlikusios aukštapelkėms būdingos augalų bendrijos ir didžioji dalis būdingų rūšių. Įvertinę, kad dar yra galimybė atkurti šį unikalų gamtos lopinėlį, Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos darbuotojai ėmėsi pelkės vandens lygio atkūrimo darbų.
„Užpelkių telmologinis draustinis – ypatinga vieta Žemaitijos nacionaliniame parke. Visų pirma tai vienintelė vieta parko teritorijoje, kurioje yra galinti atsikurti aukštapelkė. Visos kitos šlapžemės, esančios parke, yra žemapelkės arba tarpinio tipo pelkės. Ši vieta svarbi ne tik žmonėms, bet ir daugeliui augalų ir gyvūnų, kuriems reikia, kad pelkė gyvuotų. Pelkė namais šiuo metu yra tapusi šioms Lietuvos raudonosios knygos gyvūnų rūšims – skiauterėtiesiems tritonams, plačiosioms dusioms, dvijuostėms nendriadusėms, šarvuotosioms skėtėms. Tikimės, kad atkūrus pelkės hidrologinį režimą minėtųjų rūšių pelkėje tik padaugės“, – kalba Žemaitijos nacionalinio parko atstovas, atsakingas už Užpelkių pelkės vandens lygio atkūrimo darbus, Paulius Mika.
Pasak P. Mikos, nors dalyje pelkės dar gyvuoja aukštapelkėms būdinga augalija, didžioji dalis teritorijos jau yra išdžiūvusi. „Prieš daugiau nei 50 metų žmogus, įsiveržęs į šį gamtos kampelį, padarė didžiulę žalą gamtai, ir ji pati susitvarkyti nebegeba, todėl mūsų tikslas – jai šiek tiek pagelbėti“, – teigia Žemaitijos nacionalinio parko atstovas. Jis pasakoja, jog tam, kad pelkė atsigautų, iškastuose grioviuose bus statomos užtvaros, kurios sulaikys tekantį vandenį ir prilaikys jį pelkėje iki tam tikro lygio. Tikimasi, kad tokiu būdu pelkėje susikaupęs vanduo sudarys palankias sąlygas pelkiniams augalams augti.
„Atrodo, laukia gana paprasti darbai, tačiau norint tai padaryti tinkamai būtina žinoti, kuriose vietose reikia įrengti užtvaras, kad jos prilaikytų norimą vandens lygį ir vanduo nenutekėtų į šalia esančias teritorijas. Be to, įrengus užtvaras siekiamas rezultatas nepasimatys iškart. Pirmieji rezultatai turėtų pradėti ryškėti bent po kelerių metų, tačiau pelkės vandens lygis iki pradinio sugrįš tik po keliasdešimties metų. Stebėti, kaip atsikuria aukštapelkė, galės visi norintys, nes įgyvendinimo metu bus pastatytas visiems prieinamas apžvalgos bokštelis“, – mintimis apie planuojamus darbus Žemaitijoje dalijasi P. Mika. Anot jo, atsikūrus išskirtinei ekosistemai, bus mažinamos ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos. Taigi numatomi darbai yra ypač svarbūs kovojant ir su klimato kaita.
