Ne veltui sakoma, kad kiekvienas iš proto kraustosi savaip. Anądien apie pusvalandį (tik tiek užteko kantrybės) žiūrėjau per televizorių rodomą diskusijų laidą apie žaliavalgystę, jos pagrindus, ypatumus, stebuklingą poveikį sveikatai ir pan. Dalyviai iki užkimimo gynė savo pozicijas, nes dėl balanso, be abejo, į studiją buvo pakviesti ir mėsytės „gerbėjai“. Kai kalba pasisuko apie vaikų maitinimą – turi ar ne tėvai teisę maitinti savo atžalas, kaip nori, – abejingų nebeliko, nes visi it bizūnu mosavo savo tiesa.
Neišklausiau iki pabaigos jų ginčo, nes man jis pasirodė tuščias kaip sudužusio kiaušinio lukštas. Kodėl reikia nubrėžti bendrą vardiklį? Šiais laikais, manau, neretam tenka sukti galvą dėl kitko: ką išvis įsidėti į lėkštę. Juk bene trečdalis gyvena už minimalų atlyginimą. (Tiesa, apie mirštančiuosius iš bado irgi neteko girdėti. Gal vadinamieji vokeliai ar nelegalus darbas amortizuoja situaciją? Beje, kiek ne į temą: kaip nustatė Valstybinė mokesčių inspekcija, turime kuo didžiuotis – plungiškiai geriausi apskrityje pažeidėjų skundikai! „Tai laikai atėjo, ir daryk žmogui gera“, – dūsauja koks „vokelių verslininkas“.) Taigi, apibendrinant lėkštės temą: nevarykim Dievo į medį – kas ką norim (galim), tai ir kramsnokim. Pasakysiu tik tiek, kad mano patėvis kiaušinienę su pačirškintais lašinukais kirto iki gilios senatvės, „bōva kūds kāp druobīnas i pratraukė lig 88 metieliu. Lai ėlsas ramībie“.
Žinoma, sunkiau tiems, kurie nori iškart pritūpti ant dviejų kėdžių. Štai per Lietuvėlę nuvilnijo, nuošė kalbos apie krepšininko Žydrūno Ilgausko pilietybę. Didžiavomės, pūtėmės kaip varlės prieš dalgį, o sportininkas, pasirodo, jau kaip ir nebe mūsų, o JAV pilietis. Mat mūsų įstatymai neleidžia turėti dvigubos pilietybės. Nebent išimties tvarka. Vieni piestu stoja, kad reikia taikyti tą išimtį, kiti kone į atlapus kimba, kad įstatymas griežtas, bet tai įstatymas.
Man atrodo, kad reikalas išpūstas. Suaugęs žmogus žino, ką daro, supranta savo veiksmų pasekmes ir, ko gero, priėmė sprendimą tikrai viską pasvėręs. Kodėl man dėl to turėtų skaudėti galvą, nesuprantu. Krepšininkui pikta? Tikėjosi, kad bus atsižvelgta į jo nuopelnus garsinant Lietuvą? Kas čia dabar bežino, ką jis mąstė, bet, kaip girdėjau per televiziją, tėškė nesismulkindamas: „Tegu visi biurokratai pabučiuoja man į užpakalį!“ (Tai tikriausiai reiškia, kad nemaldaus jis tos išimties.) Būtent dėl šios frazės ir verda aistros, nes vieniems tai atrodo drąsu ir atvira – išliejo nuoskaudą „nevyniodamas žodžių į vatą“, o kitiems – „neskanu“. Ko gero, rizikuoju būti išvadinta cypdavatke, bet aš prie tų paskutiniųjų. Praleido progą patylėti, nes mano bitės dūzgia, kad už patriotiškų ambicijų kyšo biznio ausys. Sakoma, kad pinigai nekvepia. Tačiau jie kalba. Didelis nelygu didis.