Raugą duonai Pelaičių kaime gyvenanti Nijolė Nesteckienė ruošia dažnai. Iškeptą naminės duonos kepalėlį į kelias dalis supjausto. „Juk gražiausia ir prasmingiausia viso proceso dalis – savo iškepta duona pasidalyti su giminaičiais ar bendradarbiais“, – sako pelaitiškė.
Per aštuonerius metus Nijolė jau išsiaiškino, pagal kokį receptą iškepta naminė duona jai yra pati skaniausia. Moteris sakė, kad pradžioje kepė ją su sėklomis. Vėliau, supratusi, kad namiškiai nėra ypač dideli tokios „greitos“ duonos mėgėjai, sugalvojo išbandyti tradicinį būdą. Iš bendradarbės gavusi raugo ruošė miltų plikinį, tris dienas tešlą brandino, minkė, kol galiausiai suformuotą kepalėlį pašovė į orkaitę. Paragavusi iškeptos duonelės, suprato, kad pagaliau jai pavyko iškepti tokią, kokios ir norėjosi.
„Gyveno Pelaičiuose tokia Bėliauskienė. Visi ją žinojo kaip tradicinės naminės duonos kepėją. Žmonės švenčių progomis užsisakydavo, kad babytė (taip pelaitiškiai vadino tą moterį) iškeptų kepalėlį ir jiems. Nusipirkdavo duonos ir mano mama. Jos skonis būdavo ypatingas. Būtent tokį arba labai panašų baltos duonos skonį pavyko išgauti ir man. Nuo tada eidama į kokią šventę vietoje torto nešuosi savo iškeptos naminės duonos“, – pasakojo pelaitiškė.
Pasak Nijolės, kai kurie žmonės įsitikinę, kad duonai kepti galima naudoti ir prastesnius miltus. „Daug eksperimentavau. Esu tikra, kad jei taupysi miltams, duonelė nebus tokia skani, kaip kepama iš gerų produktų. Gerai duonai iškepti reikia ne tik gerų produktų – reikia ir kantrybės, ir atsidavimo, ir meilės. Tik pribėgus, greitai tekšt plekšt – nieko nebus. Daug kam pati esu davusi raugo ir žinau, kad ne visiems užtenka kantrybės su tokia ilgai rauginama tešla vargti“, – pažymėjo N. Nesteckienė.
Didžiausia Nijolės duonos gerbėja – kartu gyvenanti jos anyta Zofija, vyras Antanas, sūnus Deividas. O štai dešimtmetis Nojus – nei bulvių, nei duonos nemėgsta, mieliau renkasi daržoves.
Nijolė gimė, augo Pelaičiuose. Prieš dvidešimt vienerius metus ištekėjusi už klasės draugo, taip pat pelaitiškio, šiame kaime augina savo vaikus. Ji labai džiaugiasi čia veikiančia bendruomene: „Bendruomenės dėka žmonės gali bendrauti vieni su kitais, pajausti, kad, būdami kartu, galime daug daugiau padaryti. Bendrystė labai svarbu. Dabar, kai karantinas, negalime susitikti, todėl daug liūdniau“, – pasakojo moteris.
Ir pati Nijolė mielai prisideda prie visuomeninio gyvenimo. Be jos keptos duonos neapsieina nė viena kaimo šventė: juk tinkama ir svečiams pavaišinti, ir dovanų nuvežti. Iš Pelaičių atvežamos duonos skonis žinomas ir Rietavo mieste vykstančios Mykolinių mugės dalyviams. Viena viešnia iš Šiaulių, paragavusi baltos, kmynais pagardintos duonelės, negailėjo komplimentų kepėjai. Moteriai ji taip patiko, kad paprašė telefono numerio ir žadėjo paskambinti, susitarti, kad ir jai Nijolė iškeptų kepalėlį, bet atėjo koronavirusas…
Pastarąjį laikotarpį, kai pasaulis gyvena apimtas „kovido“ baimės, N. Nesteckienė vadina egzistavimo metais. Pasak moters, dabar jau negyvename, o egzistuojame: „Laikomės taisyklių, saugomės. Argi čia gyvenimas, kai negali net pačių artimiausių žmonių aplankyti? Esu iš didelės šeimos – augome septyni vaikai. Penki ir dabar gyvename Pelaičiuose, o pasimatyti negalime. Dirbu vaikų lopšelyje-darželyje, darbe tenka nemažai kontaktuoti, tad privalau saugoti savo artimuosius, ypač mamą. Ir saugomės, kiek tik įmanoma, bet gyvenimo džiaugsmo tai tikrai neprideda. Nors skųstis mums labai nederėtų – abu su vyru einame į darbą, o juk yra žmonių, kurie net dirbti nebegali.“
Pelaitiškė neslėpė, kad labiausiai jai nerimą kelia užsitęsęs nuotolinis mokymas. Per pietų pertrauką ji sėda į mašiną ir skuba į namus, kad padėtų dešimtmečiam sūnui, pažiūrėtų, kaip jam sekasi mokytis. Jaunėliui dar reikalinga tėvų pagalba. Vyresnysis dvyliktokas mokosi savarankiškai, bet ir dėl jo mamos širdis nerami – brandos egzaminai jau ne už kalnų.
Vasario 5-oji – Šv. Agotos, Duonos, diena. Diena, kai garbinamas kasdieninis maistas. Duonos istorijoje rašoma, kad Lietuvoje ji vartojama nuo pirmųjų amžių po Kristaus. Kaime ruginė duona iki XX a. vidurio buvo pagrindinis valgis. Mūsų protėviai tikėjo, kad apeigose pašventinta duona pagelbsti kilus gaisrui, saugo nuo ligų, padeda gydyti žaizdas. Šiandieniame pasaulyje gal ir užmiršome duonai priskirtas reikšmes, tačiau ji iki šiol užima svarbią ir garbingą vietą ant valgių stalo.
Gal todėl, net esant tokiam dideliam duonos rūšių pasirinkimui, stengiamasi išsaugoti namuose keptos duonos tradiciją. Pelaitiškė Nijolė sako niekada neraikanti karštos duonos: „Negalėčiau taip darkyti kepalėlio. Ištrauktą iš orkaitės duoną aptepu saldintu vandeniu ir šiltai suvynioju, kad ji atauštų pamažu. Pjaustau tada, kai kepalėlis ataušęs, bet dar dar šiltas – juk nieko nėra skaniau, kaip sviestu aptepta, šilta ir kmynais kvepianti naminės duonos riekė.“
