Jau daug kartų teko žvejoti Nemune. Į neeilinę žūklę, nakvojant saloje, pakvietė Plungėje žinomas žvejys Kazys Simanauskas. Jis iš anksto paskelbė, jog žvejų kompanijos vyrai rungtyniaus, kuris daugiau pagaus žuvies, o nugalėtojui bus įteikta taurė. Ir dar pranešė, kad visa sugauta žuvis bus padalinta po lygiai, tad be laimikio negrįš nė vienas.
Na, vien tai, kad iš Rusnės plauksi laivu ir net naktį žvejosi Nemune – jau įdomu. O dar kuris žvejelis nežino, jog naktį gali ir neeilinio dydžio šamas užkibti, ir ungurys pasitaikyti.
Daugumą šios kompanijos žvejų mačiau pirmą kartą, nors jie ir plungiškiai. Tarp jų buvo amerikonu pramintas Gediminas Ruibys, kuris užjūryje dirba gydytoju ir, kaip supratau, žvejys dar menkas, tik nori pabūti gamtoje.
Susipažįstant – šypsenos iki ausų. Įvairiausios mantos ir meškerių – didžiausios krūvos. Net rūkykla, nešiojami šaldytuvai. Žodžiu, tik prigaudyk žuvies.
Tačiau įspūdingo kibimo nebuvo. Apie tai nujautėme iš anksto. Mat prieš porą dienų Nemuno aukštupyje smarkiai lijo ir vanduo buvo pakilęs. Srovė didelė, tad teko prie dugninių meškerių valo pridėti gerokai didesnius švino gabalus nei įprasta. Užmeti dugninę, o po kelių minučių valas jau apkibęs žolėmis.
Vis tik tuščiomis namo negrįžome – po keletą karšių, plakių ir ešerių pagavo kiekvienas. Nugalėtojui pavyko net lydeką ištraukti. Ir ne tai svarbu, kiek sužvejojo. Kaip mano kaimynas Bronius sako: „Nori žuvies, eik į parduotuvę, o čia – malonumas pabūti gamtoje. Ir dar prie Nemuno.“
Tačiau Nemunas besąs nebe toks, kaip būdavo anksčiau. Seniau naktimis plaukdavo baržos. Dieną pralėkdavo greitaeigiai laivai „Raketos“. Kur jos pradingo? Girdėjau, jog Trakuose gyvenantis vienas turtingas senų mašinų kolekcionierius turi įsigijęs keturias „Raketas“.
Net ančių likę mažiau nei seniau. Tada šimtai skraidydavo, tūpdavo upės pakrantėse, o šį kartą – pavieniai, nedideli pulkeliai. Tik gulbių gražus būrelis į akį krito. Iš Rusijos pusės pakyla ir nutupia Lietuvoje. Po kurio laiko vėl skrenda Rusijos pusėn – juk joms vizų nereikia. Galėtų talkininkauti kontrabandininkams, bet kaip išmokysi…
Atplaukia laivas – mus Rusnėn parplukdys. Likus kokiam puskilometriui, kapitonas Algimantas įjungia signalą. Krauname savo gausią mantą į laivą. Svoris tas pats. Viskas suvalgyta ir išgerta, bet turim žuvies.
Varžybose nugalėjo Žydrūnas Barkauskas. Kaip minėjau, jis sugavo ne tik karšių, bet ir didoką lydeką.
Plaukiame atgal į Rusnę. Netoli tilto per Nemuną laivo kapitonas išjungė variklį ir pasakė, jog baigėsi kuras. Per daug nesijaudinome – prieplaukoje stovėjo ne vienas laivas. Tačiau greitai supratome, jog tai – pokštas. Algimantas išeina iš savo kajutės su balta aukšta virėjo kepure ir didžiuliu termosu. Jame besanti mums išvirta žuvienė. Skonis – neišpasakytas. Nors suk laivą atgal ir vėl patirk žūklės įspūdžius.
