Ūkininkai Genutė Šniaukaitė-Pudževelė ir jos vyras Artūras Pudževelis gyvena Rietavo mieste. Kasdien du arba tris kartus važiuoja į Pupšių kaimą, kur jų laukia mėsiniai galvijai ir avių banda. Pamačiusios artėjantį šeimininkų automobilį iš užkaborių išlenda ūkyje gyvenančios katės, iš tolimiausių ganyklos kampų paržingsniuoja mėsinės karvės, veršiukai, jaučiai. „Augintiniai mums tarsi vaikai. Kiekvieną kviečiame vardu, pakalbiname, paglostome, ir nesvarbu, ar tai mažas katinėlis, ar daugiau nei pusę tonos sveriantis bulius“, – sako Genutė, o tuo metu bandos vadas iš jos rankos švelniai ima jam ištiestą skanėstą – obuolį.
Ūkis lyg mažas kooperatyvas
Sutuoktiniai Genutė ir Artūras ūkininkauti pradėjo 2010 metais. Kiekvienas savo ūkį registravo atskirai, nors abu pasirinko ekologinį ūkininkavimą. Kad geriau suprastume, apie ką kalbėsime, šeimininkė iš karto paaiškino: „Esame keturi ūkininkai – Artūras, aš, mano mama Zofija Šniaukienė ir mūsų krikštasūnis Tomas Kim, kurie dirbame susikooperavę. Darbai surikiuoti lyg mažyčiame kooperatyve, tik statusas neįregistruotas.“
Prieš pradėdami žemės ūkio veiklą sutuoktiniai svarstė, kokią kryptį rinktis. Ekologiško ūkininkavimo keliu pasukta dėl dviejų pagrindinių priežasčių. Abi jas aiškiai išdėstė A. Pudževelis: „Visada žinojome, kad be trąšų užauginta produkcija daug sveikesnė, kad ekologinis ūkininkavimas palankesnis gamtai, mažiau paveikus aplinkai. Įtakos pasirinkimui turėjo ir finansinės galimybės – chemizuotame ūkyje užauginamas didesnis derlius, kuriam iškulti, išvalyti, išvežti iš laukų reikia daug technikos. Tuo metu nei jos, nei pinigų traktoriams įsigyti neturėjome. Natūralios produkcijos gamyba mūsų situacijoje tiko labiau.“
Pudževeliai savo žemėje augina miežius, rugius, avižas, kviečius, garstyčias. Iš viso „kooperatyvas“ dirba apie 250 ha žemės. Nemažai hektarų užima pievos ir ganyklos. Nors ir planavo užsiimti vien augalininkyste, jau antraisiais ūkininkavimo metais įsigijo pirmuosius galvijus. Toks žingsnis žengtas dėl mėšlo – nemaitinama žemė ilgai derliaus neduoda. Dabar bandoje ganosi 60 mėsinių galvijų ir 120 avių.
Ekologinio ūkininkavimo neatsisakys
Lietuvoje pastebima tendencija, kad nemaža dalis ūkininkų, kažkada pasirinkusių ekologinį ūkininkavimą, grįžta prie chemizuotų ūkių. Priežasčių, lemiančių jų pasitraukimą, ne viena – naujo Bendrosios žemės ūkio politikos laikotarpio iššūkiai, nepakankama aplinkosaugos priemonių ir išmokų pasiūla, ekologiškos produkcijos poreikio ir kainų rinkoje nepastovumas.
Kitaip tariant, lietuviai nori sveikesnių natūralių produktų, bet mokėti brangiau už juos nėra linkę. Tokia situacija ir verčia ekologinių ūkių savininkus persvarstyti savo pasirinkimą. Kad ir kaip absurdiškai skambėtų, Pudževelių ūkyje užaugintas grūdinių kultūrų derlius parduodamas kaip chemizuotame ūkyje užauginta produkcija. Žemdirbiai, norintys parduoti grūdus kaip ekologinį produktą, turėtų juos išvalyti, išdžiovinti ir sufasuoti į maišus. Finansiškai tai nenaudinga, nes natūraliai augintų grūdų tonos supirkimo kaina tik vos 20–40 eurų didesnė nei paprastų.
Nepaisant ekologiškiems ūkiams nepalankios politikos, sutuoktiniai neplanuoja nieko keisti. „Esame neabejingi aplinkai, tam, kas vyksta planetoje. Rūšiuojame tiek buitines, tiek ūkinėje veikloje atsirandančias atliekas. Šiais laikais atliekų tvarkymo sistema taip išvystyta, kad, esant norui, gali viską tvarkingai priduoti. Mūsų dirbami žemės sklypai plačiai po savivaldybės teritoriją išsimėtę. Važinėdami iš vienos seniūnijos į kitą matome, kad vis dar pasitaiko žmonių, paliekančių pamiškėse nereikalingus baldus, padangas, seną buitinę techniką. Piktina toks jų elgesys. Gamta pati nuo tokio šlamšto neapsivalys, todėl surenkame padangas ir nuvežame jas priduoti į antrinių žaliavų aikštelę. Radę išmestus šaldytuvus, senus televizorius parsivežame juos į namus ir kviečiame buitinės elektronikos surinkėjus“, – pasakojo Pudževeliai.
Savo valtyje
„Pupšiai, Girdvainiai, Jaupėnai, Vitkeliai, Sauslaukis, Budrikiai, Daugėdai, Lozoriai…“ – vardijo sutuoktiniai kaimus, kuriuose dirba nuosavą ar nuomojamą žemę.
Tradiciškai šalies smulkių ir vidutinių ūkių savininkai ūkininkauja ten, kur jų sodybos. „Ar nesunku, kai žemė šitaip išsibarsčiusi, kai patys mieste gyvenate, o gyvulių tvartai už keleto kilometrų?“ – teiravomės.
Atsakymas nustebino optimizmu. „Tai – didelis privalumas. Būna, žemdirbiai užsisuka darbuose ir mėnesių mėnesiais iš savo valdų neišvažiuoja. Mudu kasdien esame priversti judėti – matome, kas vyksta aplink, susitinkame ir bendraujame su įvairiais žmonėmis. Mums taip patinka. O dėl sunkumo… Yra žmonių, kuriems sunku pirmadieniais į darbą eiti. Mano nuomone, tokiems laikas ką nors keisti, nes sėdi ne savo valtyje. Mudu su Artūru – savoje valtyje: mėgstame dirbti žemę, auginti gyvulius, būti gamtoje. Viską darome su meile. Kai prie galvijų atvažiuoji ne vien tam, kad įmestum pašaro ar įpiltum vandens, kai atidžiai stebi bandą, tada perpranti jų elgesį, žinai, kokio rūpesčio kuriam reikia. Taip ir pastebėjome, kad mūsų karvės, atėjus laikui veršiuotis ar sutrikus sveikatai, pačios ateina ir atsistoja prie tvarto durų. Parodo, kad joms dabar būtina saugi vieta ir šeimininko pagalba“, – kalbėjo Genutė.
Ir aria, ir sėja, ir žolę pjauna…
Per trylika ūkininkavimo metų žemdirbiai apsirūpino beveik visa jiems reikalinga technika, žemės ūkio padargais. Pagrindines pajamas gauna iš augalininkystės. Mėsinių galvijų parduota dar nedaug, kaip patys sakė, ant pirštų galima juos suskaičiuoti. Taip atsitiko todėl, kad bandos didinimas karvėms rūpėjo labiau nei šeimininkų biznis – jos vien telyčaites atsivesdavo, o jų neparduosi. Toks prieauglis paliekamas veislei.
Gal todėl ūkininkas Artūras ilgus metus važinėjo į užsienį – per sėją ir derliaus nuėmimą darbuodavosi ūkyje, kitu laiku – Švedijoje. Kaip patys juokavo: „Buvo pagrindinis ekologiško ūkio rėmėjas.“ Kol vyras pinigus „kalė“ Švedijos miškuose, Genutė ūkiu rūpinosi. Taip išmoko visus žemės ūkio darbus – sėdusi į galingą traktorių ji ir aria, ir sėja, ir žolę pjauna. Vasaros pabaigoje į laukus išvairuoja kombainą. Negana to, prireikus pati gali atsilaisvinusį varžtą prisukti ar kokį smulkų gedimą pašalinti. Moteris sakė jau esanti pasiruošusi dalyvauti artojų varžybose ir net pasivaržyti su vyrais, jeigu į tokias būtų pakviesta.
Meilė žemei paveldėta
Darbų į vyriškus ir moteriškus neskirstanti rietaviškė pasakojo, kad meilę žemei paveldėjo per kraują: „Mūsų ūkis Pupšiuose įsikūręs prosenelių žemėje. Ūkininkavo jie, ūkininkavo seneliai. 1993 metais, atsiėmę žemę, ūkininkauti pradėjo mano tėvai. Buvau paauglė, bet mielai jiems padėdavau. Gal todėl baigusi studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete nė dienos nedirbau pagal specialybę. Mane šaukė žemė, ir aš išgirdau.“
Kai rietaviškiai aprodė jiems priklausančias valdas Pupšiuose, pastebėjau bičių avilius. Paaiškėjo, kad pirmasis bitininkyste susidomėjo Artūras, bet ilgainiui rūpestį šešiomis medunešių šeimomis perėmė Genutė.
„Už ką ūkyje atsakingas vyras, jeigu žmona ir aria, ir kulia, ir gyvuliais rūpinasi?“ – uždavėme kiek provokuojantį klausimą. Į jį ilgai negalvodama moteris atsakė: „Už tai, kad išvažiavusi į laukus būčiau garantuota, jog technika gerai paruošta ir dirvoje nesuges.“
Kaip supratome, A. Pudževelis atsakingas ir už ūkio vizijos koncepcijos formavimą. Artimiausiuose jo planuose – fermos statyba. Svajonėse – stambus, tūkstančius hektarų žemės dirbantis ir didžiulę galvijų bandą turintis Pudževelių šeimos ūkis.
