Per neseniai vykusią Rietavo savivaldybės neįgaliųjų draugijos ataskaitinę-rinkiminę konferenciją antrai kadencijai pirmininke perrinkta Lina Laurinaitienė. Moteris dėkinga likimo draugams už jai parodytą pasitikėjimą, džiaugiasi sulaukusi daug padėkos žodžių ir gėlių žiedų. „Esame daugiau nei šimtą žmonių vienijanti draugija. Kiekvienas narys turi savų lūkesčių, savo charakterį. Būna, kad norai išsiskiria, o nuomonės susikerta. Vadovavimas draugijai – ne tik veiklos organizavimas, bet ir atsakomybė vykdyti tam tikrus įsipareigojimus. Kaip tik dėlto stengiuosi tvirtai laikyti vadžias savo rankose“, – atviravo draugijos pirmininkė.
Neįgaliųjų draugijoje – vienas kitą suprantantys likimo draugai
Pirmą kartą Rietavo savivaldybės neįgaliųjų draugijos pirmininke L. Laurinaitienė buvo išrinkta 2020-ųjų liepą. Prieš tai kelerius metus dirbo pirmininko pavaduotoja, o veikloje aktyviai reiškėsi nuo 2014 metų.
Nors tapusi vadove ir nuogąstavo nemokėsianti tinkamai tvarkyti dokumentacijos, su naujais iššūkiais pamažu susitvarkė. Dirba ne visą darbo dieną. Dėl reumatoidinio artrito, kuriuo serga, moters darbingumas siekia vos 40 proc.
„Neįgaliųjų draugijos pirmininkas privalo pats turėti negalią, kitaip jam būtų sunku suprasti sveikatos problemų turinčius žmones. Esame visi likimo draugai, jaučiame vieni kitų nuotaikas, poreikius, vertiname galimybes vykdyti bendrą veiklą – mokytis, keliauti, ilsėtis, švęsti šventes“, – kalbėjo Neįgaliųjų draugijos pirmininkė.
Susirgo būdama penkiolikos metų
Šilutės rajone, Traksėdžiuose, augusi Lina pirmą kartą su sveikatos bėdomis susidūrė būdama penkiolikos metų. Kartą po vienos aktyviai lauke praleistos dienos jai iš niekur nieko pradėjo tinti kojos. Atsidūrusi medikų rankose, paauglė išgirdo gana rimtą diagnozę – širdies reumatas.
Sveikatos sutrikimai paūmėjo kiek vėliau, kai laukdamasi kūdikio L. Laurinaitienė apvirto ir susižeidė šlaunikaulį. Lūžiams sugijus, teko keisti klubo sąnarį, prasidėjo ir kitos problemos. Taip vos 25 metų jaunai mamai buvo nustatytas neįgalumas. Susitaikiusi su savo dalia, moteris dar nežinojo, jog po kelerių metų liga užklups jos vyresnėlę dukrą.
Sveikatos problemos kamuoja ir dukrą
Pirmagimė Linos ir Rolando Laurinaičių dukra Vaida augo sveika. Nors ir pastebėta, kad vystosi ji lėčiau nei bendraamžiai, dėl to per daug nesirūpinta, nes mergaitė gimė itin smulki. Sunerimta tik tada, kai mokykloje Vaidą ištiko epilepsijos priepuolis. „Sunku buvo, supratome, su kokia liga susidūrėme, tačiau kažkaip susitaikėme ir su tuo“, – atviravo Lina.
Nors sakė esanti stipri moteris, L. Laurinaitienė išgyvena dėl dukros. „Neįgaliam žmogui nėra paprasta. Sunku gauti darbą, o jaunam žmogui norisi būti naudingam visuomenei, surasti joje savo vietą. Vaida dalyvauja Neįgaliųjų draugijos veikloje, mėgsta vaikščioti, skaityti knygas ir labai norėtų turėti nors mažytį darbelį. Kaip tik dėl to yra užsiregistravusi Užimtumo tarnyboje. Ji tikisi kokios nors galimybės. Svarstėme, kad jai patiktų kad ir kokio senyvo žmogaus šuniuką pavedžioti, bet… bijome, kad dėl kelių eurų netektų turėti reikalų su Mokesčių inspekcija. Keista sistema pas mus: jeigu patekai į kokį ratą, sunku iš jo ištrūkti“, – dalijosi mintimis moteris, prisimindama, kaip užsidirbti per vasaros atostogas bandžiusi jų jauniausioji dukra studentė Neringa „pradirbo“ tėvams priklausiusias kompensacijas už komunalines paslaugas.
Mėgsta gaminti, skaityti knygas, keliauti
2022-ųjų rudenį Laurinaičiai gavo socialinį būstą. Anksčiau Labardžiuose gyvenusi šeima džiaugiasi persikėlusi į miestą. Dabar ir Rolandui į darbą „Rietavo veterinarinėje sanitarijoje“ arčiau, ir Linai iki ligoninės, kurios pastate ir įsikūrusi draugija, netoli.
Įsikalbėję su moterimi supratome, kad vadovavimas draugijos veiklai užima didžiąją jos gyvenimo dalį. Šiuo metu pirmininkė pina planus, kaip atkurti ne vienerius metus veikusį ansamblį. Prisimena, kaip būdavo smagu, kai „Vilties balsai“ koncertuodavo per šventes, o juk ir draugijos 30-metis ne už kalnų.
Neslėpė esanti gana griežto būdo: „Suprantu, kad ne visiems patinka mano noras viską žinoti, visiems „diriguoti“, griežtai laikyti vadeles savo rankose, bet taip yra todėl, kad jaučiu didelę atsakomybę. Vis dėlto, matyt, nesu bloga pirmininkė, jeigu buvau perrinkta. Tokiais momentais, kai žmonės tave palaiko, supranti, jog taip sugrįžta grąža už tai, kad negailėdama jėgų ir laiko stengiesi dėl draugijos.“
L. Laurinaitienė mėgsta gaminti, skaityti knygas, bet užvis labiau – keliauti. Dažniausiai į ekskursijas vyksta su savo likimo draugais – draugijos nariais. Praėjusiais metais kartu buvo Latvijoje, kur grožėjosi žydinčiais rododendrais, žvalgėsi po Lietuvą – aplankė Šiaulius, Pakutuvėnus, Plungės parke esančius M. Oginskio rūmus, ilsėjosi Šventojoje, Nidoje.
