Savaitgalį Sedoje baigėsi Šv. Jono Nepomuko muzikos festivalis. Skambėjo daug gražios ir profesionaliai atliekamos muzikos.
Festivalis, pasak organizatorių, leido atrasti naujų erdvių, tinkančių klasikinei muzikai. O jauniesiems atlikėjams – garsiai pareikšti apie save ir savo gebėjimus.
„Santarvė“ kalbėjosi su festivalyje koncertavusiu jaunimu, vadovais, organizatoriais. Šiame prieššventiniame numery-
je – svečių įspūdžiai, vertinimai, įžvalgos.
„LABAI LAUKIAME KITO SUSITIKIMO“
Pirmame festivalio koncerte, kuris vyko Šv. Jono Nepomuko bažnyčioje, pasirodė jauna šeima – Austėja (vokalas) ir Vytenis (akordeonas) Danieliai.
Į „Santarvės“ klausimus atsakė Austėja DANIELĖ.
Kaip parinkote programą? Ar jau turite daug paruoštų kūrinių?
Pasirinkome programą, sujungę meilę ir ką tik pasibaigusias studijas. Kiekvienas kūrinys mums yra svarbus ir glostantis širdį. Niekada nenorėjome groti to, kas nėra širdžiai miela. Aš visada vadovaujuosi emocija ir nuojauta, o Vytenis – struktūra ir apgalvojimu. Dėl to ir esame gera komanda. Nors savo kurtus kūrinius parodyti nėra lengva, stengiamės dovanoti žmonėms meilę ir šviesą, nesitikėdami naudos. Visada žmonės padėkoja šypsenomis, gėlėmis, gražiu žodžiu ar plojimais.
Kūrinius visada renkamės iš anksto, tačiau koncerte pagal pojūtį ištraukiame ir kokį mums patiems netikėtą kūrinį. Dažniausiai Vytenis nustebina netikėtais sprendimais, o aš nusijuokiu ir muzikuoju kartu.
Jūsų neišgąsdino, kad mūsų bažnytėlė tokia maža? Ir kad mūsų meno vadovas toks jaunas?
Patys labiausiai mėgstame mažas erdves. Didžiulės koncertinės salės retai pripildomos tokios šiltos emocijos – jose dažnai net sunku pastebėti žmonių reakcijas. Bažnytėlėje viskas kitaip: kiekvienas yra matomas, kiekvienas pamatytas ir išgirstas. Esame katalikai, tad bažnyčia mums – antri namai.
Pamatyti jauną žmogų miestelyje, organizuojantį renginį, – retenybė. Pasiilgstame jaunų žmonių užsidegusių akių. Juk taip smagu matyti jauną, gražų žmogų su šypsena ir pagarba. Labai džiaugiamės.
Ką jautėte po koncerto?
Po koncerto buvome labai laimingi – jau seniai jautėmės tokie priimti. Žmonės dėkojo. Net du nuostabiai skanius tortus gavome dovanų. Nemeluosiu – vakare ir pusryčiams privalgėme per daug, o ir draugus palepinome prie jūros, pasakodami apie įvykusį koncertą. Esame sužavėti ir labai laukiame kito susitikimo. O kol kas koncertą primena dar iki dabar žydinčios gėlės. Dar kartą dėkojame už pakvietimą ir nuostabiai priimtą mūsų koncertą.
„MUZIKOS PAŠAUKIMAS – PAKYLĖTI ŽMOGŲ“
Antras koncertas vyko Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje, kur didelė ir sakrali erdvė. Pasirodė profesorių Sabinos Martinaitytės ir Audronės Eitmanavičiūtės dainavimo klasės studentai.
Į klausimus sutiko atsakyti prof. AudronėEITMANAVIČIŪTĖ.
Nustebinote talentingais atlikėjais. Kaip atrenkate dainininkus pasirodymams?
Dėkojame už komplimentą. Nei aš, nei profesorė Sabina Martinaitytė dažniausiai neatrenkame dainininkų koncertams. Beveik visada dainuoja tie, kurie tuo metu studijuoja mūsų klasėje. Šiuo metu turime tokius studentus, tad stengiamės juos pristatyti kuo platesnei publikai. Pasirodymai – dalis jų pasiruošimo nelengvai, bet prasmingai solisto profesijai.
O mums svarbiausia – kiekvienam koncertui parinkti jauno žmogaus galimybes atitinkantį repertuarą, kartais sąmoningai šiek tiek pasunkinant užduotį, kad būtų noro tobulėti.
Kaip sudaromas repertuaras? Man pasirodė, kad Jūs nepataikaujate žiūrovams.
Publikai niekada nepataikaujame. Klasikinės muzikos pasaulyje yra tiek daug gražių kūrinių, kad būtų tiesiog nepadoru jų nepristatyti klausytojams. Be to, kiekviename koncerte – Lietuvoje ar užsienyje – visada atliekame lietuvių kompozitorių kūrinių. Kas, jei ne mes, lietuvių atlikėjai, juos pateiks pasauliui? Mūsų credo – publikai nereikia pataikauti, ją reikia lavinti.
Lietuvoje šiuo metu vyrauja tam tikras popkultūros kultas, tačiau tokia muzika dažnai būna paviršutiniška – nors ir lengvai atpažįstama, ji nesuteikia žmogui katarsio ar naujų jausmų potyrių. Muzikos pašaukimas – skleisti gėrį ir gebėti pakylėti žmogų. Būtent to ir siekiame.
Repertuaras sudaromas labai paprastai: sėdime prie natų ir ieškome kūrinių, kurie tiktų tam ar kitam koncertui. Kai kurie kūriniai „prigyja“ ilgam, o kiti dėl įvairių priežasčių atliekami tik vieną kartą. Mano internetinėje bibliotekoje yra tūkstančiai vokalinių kūrinių, tad tenka nemažai laiko praleisti prie kompiuterio, kad atrinktume tinkamus. Beveik visos mūsų koncertinės programos siejamos bendra tematika.
Kaip manote, vasaros išvykos ir koncertai atneša daugiau džiaugsmo ar vargo? Juk Jums reikalingas pianinas, fortepijonas, o jo dažniausiai nėra. Turiu galvoje, kai koncertas vyksta bažnyčioje.
Į šį klausimą atsakyti lengva: jeigu būtų vargas, tai tikrai vasaros neaukotume. Instrumentas – ne problema. Galima atsivežti ir savo.
Ar daug koncertuojate su studentais?
Kai aš ir profesorė Sabina Martinaitytė buvome jaunos, su koncertais apkeliavome didžiąją dalį Lietuvos. Taip pat koncertavome Italijoje, Suomijoje, Vokietijoje, Čekijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, Portugalijoje, Kazachstane, Rusijoje, Baltarusijoje, Estijoje, Latvijoje, JAV ir kitur. Vėliau į savo koncertines programas įtraukdavome studentus – Liudą Mikalauską, Egidijų Bavikiną, Andrių Apšegą, Gabrielę Bukinę, Gabrielę Kuzmickaitę, Moniką Pleškytę, kitus.
Mūsų pastangos nebuvo bergždžios – šie vardai puikiai žinomi vokalinės muzikos gerbėjams. Šiuo metu labai daug koncertuojame su klasės studentais – tai pati geriausia mokykla ir savęs išbandymas. Tikime, kad ateityje jų vardus ir balsus publika taip pat įsidėmės bei pamils.
Kokie Jūsų įspūdžiai apie Šv. Jono Nepomuko muzikos festivalį?
Labai džiaugiamės, kad festivalio meno vadovas Jonas Vozbutas – ne tik jaunas ir talentingas muzikantas, bet ir žmogus, kuriam rūpi jo krašto kultūra. Jis nėra pasyvus vartotojas, o aktyvus menininkas su aiškiai išreikšta pilietine pozicija.
Dėl to ir rezultatai puikūs – tikrai nesitikėjome tokios gausios, šiltos ir supratingos publikos. Esame dėkingi ir festivalio organizatoriams, ir visiems klausytojams.
„TOKIO SĖKMINGAI VAŽIUOJANČIOTRAUKINIO SUSTABDYTI JAU NEBEPAVYKTŲ“
Baigiamajame festivalio koncerte pasirodė RugilėJuknevičiūtė (violončelė) ir Jonas Vozbutas (akordeonas). Išsyk po Šv. Jono Nepomuko muzikos festivalio jie grojo ir CaminoLituano festivalio koncerte Pikeliuose.
Po kelis klausimus pateikėme jauniesiems atlikėjams bei festivalių meno vadovams – R. Juknevičiūtei ir J. Vozbutui.
Rugile, esi CaminoLituano muzikos festivalio meno vadovė ir organizatorė, todėl kitomis akimis matai ir mūsų Jono pastangas. Kaip vertini jaunų, besimokančių ar ką tik studijas baigusių atlikėjų galimybes pasirodyti publikai?
Manau, kad jaunam atlikėjui būtina įdėti daugiau pastangų, kad pasirodytų publikai, ypač savo šalyje. Mes galime įsisukti į profesinius ar studijų iššūkius, tikslus ir pamiršti, jog visa tai darome dėl kitų – dėl gyvų pasirodymų. O kol pats nepasibelsi ir nepasirodysi, vargu, ar kas nors apie tave sužinos ir pakvies.
Labai džiaugiuosi, kad tokia jaunatviška iniciatyva Sedoje prigijo – nuostabios publikos, kuriai smalsu, kuri vertina ir palaiko jauną, ambicingą atlikėją, nuoširdžiai džiaugiasi tais muzikiniais vakarais, dėka.
Ne pirmus metus važinėji po Lietuvą koncertuodama. Kokios mūsų koncertų salės, kokia mūsų publika?
Koncertų salių Lietuvoje nėra daug, tačiau erdvių, kurios gali tapti puikiomis koncertų salėmis, – gausu: sinagogos, bažnyčios, muziejai. O kad klasikinės muzikos koncertai yra laukiami ir vertinami – tikra tiesa.
Iš vieno ar dviejų koncertų apie publiką spręsti sunku – gal taip tik sutapo, todėl nereikėtų skubėti apibendrinti. Vis dėlto Žemaitijos publika yra pati šilčiausia, garsiausia ir atviriausia. Čia rengti koncertus – daug drąsiau.
Kokias matai Šv. Jono Nepomuko festivalio galimybes gyvuoti toliau? Ar mūsų kamerinė erdvė nėra per maža?
Manau, kad tokio sėkmingai važiuojančio traukinio sustabdyti jau nebepavyktų. Šv. Jono Nepomuko bažnyčia – unikali erdvė koncertams. Ten groti buvo nepaprastai gera ir jauku.
O jei publika augs, reikės ne naujos erdvės, o dar daugiau koncertų!
Jonai, kaip po festivalio vertini viską, kas jame vyko?
Tiesą sakant, geresnio antro festivalio sezono net nesitikėjau! Organizacija sklandi, atlikėjai profesionalūs, publika spinduliuojanti nuoširdumu, tad esu labiau nei patenkintas ir pakylėtas. Kiekvieno festivalio pabaiga šiek tiek liūdina, tačiau buvo patirta tiek gražių emocijų.
Be abejonės, džiaugsmo teikia mintys apie ateinančius metus ir naujus planus. Norisi, kad festivalis kaskart vis tobulėtų, klestėtų.
Tu jau koncertuoji pasaulio salėse, matai kitų kultūrų žmones. Kaip ten vertinami atlikėjai?
Galiu patvirtinti, jog bendrame Vakarų Europos kontekste rimtosios klasikinės muzikos žmonės yra vertinami. Išties geras jausmas, kai tavo atliekamą kūrinį klausytojai priima rimtai ir su pagarba. Tačiau esu susidūręs ir su kitokiu požiūriu, esą, profesionalus muzikavimas nėra darbas, o tik hobis. Tokie žodžiai tikrai erzina, nes kiek reikia sukaupti žinių, paaukoti laiko ir sveikatos iki visiškai kokybiško koncertinės programos paruošimo! O jei dar tų programų vienu metu būna ir daugiau.
Galiausiai, malonu matyti, kaip gausiai Sedoje žmonės renkasi į koncertus. Tai man teikia vilčių, jog požiūris į muziką ir profesionalų meną apskritai keičiasi.
Kaip manai, ar ateis ta diena, kai lietuviai nustos eiti į koncertus veltui arba už pačius pigiausius bilietus?
Aš esu tokios nuomonės, kad žmonėms, kurie iš tikrųjų planuoja eiti į koncertą, bilietai netrukdo. Lietuvoje vyksta tiek daug popmuzikos koncertų, į kuriuos bilietų kainos – kosminės, tad man kyla klausimas, į kurį verta paieškoti atsakymo šiomis dienomis: kuo klasikinė muzika prastesnė?
Tad kitais metais Sedoje bus festivalis? Auginsi savo publiką?
Pasibaigus antram festivalio sezonui, iškart pradėjau galvoti apie kitų metų muzikinę programą, tad net neabejoju, jog festivalis įvyks ir 2026-aisiais.
Motyvuoja tai, jog visos organizacinės komandos dėka festivalio planavimas ir realizavimas vyksta itin sklandžiai.
Be to, norisi tikėti, kad Sedos Šv. Jono Nepomuko muzikos festivalis įgyja vis daugiau pasitikėjimo, tad ir paramos trečiam sezonui Mažeikių rajone tikrai gausime.
Esu pilnas ambicijų ir darysiu viską, kad koncertais publiką lavintume, nes dabartiniame kultūriniame kontekste, mano nuomone, tai yra itin svarbu.
O dabar festivalio gerbėjams sakau: ,,Iki pasimatymo kitais metais!”
„TIKROJI KŪRYBA GIMSTA IŠ MEILĖS DIEVUI IR ŽMOGUI“
Sedos parapijos klebonas Virginijus Palionis – vienas iš festivalio organizatorių ir koncertinių erdvių šeimininkas. Kokia jo nuomonė apie šį muzikinį renginį?
Noriu padėkoti festivalio meno vadovui Jonui Vozbutui. Padarytas didelis darbas. Pakviesti puikūs atlikėjai parinko programas, tinkančias bažnyčios erdvei. Muzika tiesiog atvėrė širdis, pripildė vilties ir dėkingumo.
Po dviejų profesorių paruoštų studentų koncerto tiesiog pritrūkau žodžių padėkai išreikšti. Buvo taip gražu, kilnu ir taip aukštai dangaus… Visų trijų koncertų atlikėjai – jauni ir talentingi. Jie tarsi priminė, kad tikroji kūryba gimsta iš meilės Dievui ir žmogui.
Esame praturtinti, įkvėpti ir kupini laukimo – kitais metais vėl susitiksime šiame ypatingame malda ir muzika persmelktame festivalyje.
Kalbėjosi
Genoveita GRICIENĖ
Nuotr. iš festivalio organizatorių archyvo
1 nuotrauka:
Koncerte „InLumine“ (Šviesoje) skambėjo pakili sakralinė muzika ir vokalas. Pasirodė Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorių Sabinos Martinaitytės ir Audronės Eitmanavičiūtės klasikinio dainavimo klasės studentai.
2 nuotrauka:
Pirmame festivalio koncerte „Baladė dviem“ skambėjo romantiškas džiazas, jį sediškiams dovanojo Vytenis Danielius (akordeonas) ir Austėja Danielė (vokalas).
3 nuotrauka:
Baigiamajame festivalio koncerte „Rostropovičiaus fondo alumnai“ įvairių epochų muzikos šedevrus pristatė RugilėJuknevičiūtė (violončelė) ir Jonas Vozbutas (akordeonas).
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
