Pačios geriausios mintys dažniausiai lieka neužrašytos. Ypač jos užplūsta, kai sėdi meškerę įmerkęs arba ilgai lauki – tykoji žvėries. Deja, kaip tyčia, su kuo ir ant ko užrašyti gamtoje dažniausiai neturi. O paskui dingsta iš atminties… Laikui bėgant, prisimeni, bet tos mintys jau kitokios.
Kiek pats medžioklėje, žūklėje patyriau nuotykių, kiek jų nugirdau! Daugybę, bet daug kas pradingo, išblėso iš atminties. Belieka džiaugtis, kad nemažai ir užrašyta. Tikiuosi, jog kai kurios mano mintys sudomins puslapio skaitytojus.
Kiekvienam linkiu gamtoje praleisti tiek laiko, kiek aš. Kiek kartų pasitikta tekanti saulė… Kiek matyta saulėlydžių… Ir vis žūklėje ar medžioklėje. Pabūni gamtoje ir, atrodo, visi gyvenimo, namų rūpesčiai yra visiškas niekis prieš didingąją gamtą, prieš tą jausmą, kuris ateina į tave.
Nežinau, kiek iš mano gyvenimo reikėtų išmesti dienų, mėnesių ar metų, kurie praleisti gamtoje tik filmuojant, fotografuojant. Ir tuoj pat save nutveriu – juk tai ir yra mano gyvenimas.
