
Būtent taip savo artimiesiems ne kartą yra sakęs birželio 18 dieną po sunkios ligos iš gyvenimo išėjęs Aleksandras Grigaitis.
Dar galėjo gyventi ir gyventi…
Gimė jis 1938 metais Plungės rajono Gaižupių kaime, gausioje šeimoje, kurioje augo šeši broliai ir dvi seserys.
Ko gero, nuo pat mažumės buvo aišku, kad jis taps gamtos žmogumi. Turbūt apylinkėje nebuvo miškų ir laukų, kurių vaikystėje neišvaikščiojo.
Mišką sodino, kai buvo penktojoje klasėje. Tėtis – miškininkas, tad vaikiui tekdavo pasidarbuoti miškuose. O juose darbas (bent jau tuo metu) buvo labai sunkus. Juk viską dirbo paprastais įrankiais.
Aleksandrui tai tiko. Miškų technikume baigė metinius kursus ir tapo miškininku. Dirbo eiguliu, o vėliau – net Purvaičių girininku.
Miškas – jo gyvenimas. Būdavo, po ilgos darbo dienos, kartais net per lietų, užsivilkęs lietpaltį, patraukdavo pasivaikščioti po mišką. Tai buvo žmogus, kuris svetimo nelietė, valstybės turto jam nereikėjo. O juk kaip girininkas tikrai galėjo…
Greičiausiai dėl meilės gamtai ir žvėriui jis tapo Plungės medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininku. O prieš tai nuo 1982 iki 1994 metų buvo medžioklės žinovas. Vėliau, pareigybes suvienijus, pirmininku dirbo iki 2002-ųjų pabaigos. Aleksandrui Grigaičiui Lietuvos medžiotojų draugija 1998 metais suteikė Garbės medžiotojo vardą.
Taip sutapo, kad šalia jo sodinto ir užaugusio gražaus pušyno, Purvaičių girininkijos name, praleistas visas gyvenimas. Ten pat, kieme, ir susirinkdavo „Purvaičių“ būrelio medžiotojai, kuriems dar iki darbo draugijoje vadovavo Aleksandras.
Jau tada jis visais būdais stengėsi pagražinti medžioklę. O kai tapo draugijos darbuotoju, rajone sugalvojo pavyzdines medžiokles. Kartu su tuo metu dirbusiu Plungės aplinkos apsaugos agentūros viršininku Aloizu Balsiu ir ėmėsi to sumanymo. Aleksandras buvo taiklus šaulys, tad nieko nuostabaus, kad tris kartus tapo tokios medžioklės karaliumi.
Dabar kiekvienas medžiotojas pasakys, kuo skiriasi pavyzdinė medžioklė nuo eilinės. Juk ne kiekvienoje eilinėje medžioklėje aidi medžioklės ragas, renkamas karalius, dalyvauja visų būrelių ir klubų vadovai. Pavyzdinės medžioklės tam ir sumanytos, kad tokia pat kilni būtų kiekviena eilinė.
Apie amžiną atilsį Aleksandro Grigaičio padorumą gali daugelis medžiotojų papasakoti. Buvęs Plungės medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas Antanas Gailius daug kam yra pasakojęs, kaip jo namuose atsirado aukso medaliu įvertinti tauriojo elnio ragai: „Draugija buvo gavusi tauriojo elnio licenciją. Valdyba nusprendė, jog tą elnią turėčiau sumedžioti aš. Tačiau prieš medžioklę Aleksandras pasakė, kad į tą žvėrį gali šauti bet kas, o ragai atiteks man. Taip nutiko, kad elnią paguldė Aleksandras ir tuoj pat pasakė, kad ragus atiduoda man. Kažin ar daug kas galėtų atiduoti tokius ragus? Nušovei – mano! Gi elnio ragus komisija įvertino aukso medaliu.
Tokių žmonių, koks buvo Aleksandras, – ne tiek jau daug. Be galo sąžiningas, mylėjo gamtą ir kiekvieną žvėrį. Ir teisingas. Medžiotojus už pražangas kaip reikiant išbardavo. Jis visada stengėsi, kad kuo daugiau būtų žvėrių“.
Man daug metų kartu su A. Grigaičiu teko medžioti bebrus. Kalbu apie tai, nes kiekvienas medžiotojas žino, kiek per bebrų medžioklę su šunimis yra darbelio. Aleksandro nereikėdavo raginti. Per dieną paklampojęs po bebryno dumblyną, vakare dar apsiimdavo nulupti sugautus bebrus, nors aš jau tikrai nebeturėdavau tokio noro.
Snieguotą žiemą per medžioklę brisdavo iki kelių medžiotojų priekyje ir nėjo į kalbas, jog reikia pasikeisti vietomis, duoti kitam paminkyti sniegą.
„Aleksandras labai atsakingai žiūrėjo į savo darbą, labai jį mėgo ir buvo atsidavęs. Ateidavo pasitarti dėl medžioklių, dėl tvarkos draugijoje. Organizuodavome šventes – visada jis grojo pirmuoju smuiku. Jis nebuvo „išverstskūris“, tiesiai šviesiai pasakydavo apie medžiotojų reikalus. Ir niekada neieškojo naudos“, – pasakoja buvęs aplinkosaugininkas A. Balsys.
Iš gyvenimo išėjo puikus žmogus. Jis įdėjo daug triūso, kad medžiotojų gyvenimas taptų kiek įmanoma įdomesnis. Tegu aname pasaulyje, amžinuosiuose medžioklės plotuose, jam sekasi. Tegu ir ten jo garbei aidi medžioklės ragas.