Pirmąją savo trimačių darbų parodą rietaviškė Marina Skrupskienė Rietavo savivaldybės Irenėjaus Oginskio viešojoje bibliotekoje surengė praėjusių metų pabaigoje. Šį pavasarį moteris dalyvavo Rietavo krašto kūrėjų vakare ir plačiau papasakojo apie savo kūrybą iš antrinių žaliavų. Marina naudoja kartonines pakavimo dėžes, kiaušinių padėklus, augalų sėklas, vaisių kauliukus ir t. t. Naudoja ir akrilinius dažus, kuriais sukuriama aliuzija į metalą, dėl ko trimačiai paveikslai ar kiti darbeliai atrodo sunkūs ir masyvūs. Kuriantys žmonės – įdomūs. Dar įdomiau, kai jie tarsi gamtos alchemikai suteikia antrą gyvenimą nebepageidaujamiems, rodos, niekam nebereikalingiems dalykams. Susitikome su rietaviške, kad pasikalbėtume apie laikmečio aktualiją – tvarumą – atitinkančią jos kūrybą ir, žinoma, gyvenimą.
Geriausias draugas – šunelis Mika
M. Skrupskienė Rietave labiau pažįstama kaip buvusi Žemaitijos kolegijos dėstytoja, geodezininkė. Šiuo metu moteris gyvena mintimis apie artėjantį užtarnautą poilsį, suaugusias dukras ir anūkus. Dienas ji leidžia šuniuko Mikos draugijoje. Augintinis šeimininkės iš akių nepaleidžia nė minutei – nei tada, kai jiedu vaikštinėja gatvėmis, nei tada, kai ji sukasi buities darbuose ar panyra į kūrybą. Pikto lojimo tiradą tenka išklausyti kiekvienam, užsukančiam į jųdviejų namus. „Mika taip nenori dalintis manimi, kad tiesiog alpsta iš pykčio pamatęs svečią“, – atskleidė augintinio nedraugiškumo priežastį Marina.
Rusė, turinti lietuviškų šaknų
Vis dėlto keturkojui aprimus susėdome pasikalbėti. Vardas ir moters kalboje jaučiamas akcentas išdavė, kad pašnekovė – ne lietuvė. „Esu rusė, nors turiu lietuviškų šaknų. Mano mama, būdama dar visai vaikas, matyt, kartu su tėvais buvo ištremta iš Lietuvos į Sibirą. Neaišku, kas atsitiko šeimai, bet mamą dar visai mažytę, neturinčią jokių asmens dokumentų, priglaudė rusė. Geraširdė moteris atidavė savo brangiausią turėtą daiktą – siuvimo mašiną, kad mergaitei būtų išduotas netikras gimimo liudijimas. Po tremties, grįždama gyventi į Baškirijos miestą Ufą, šeima parsivežė ir mano mamą. Šitą istoriją sužinojau, kai buvau septyniolikos metų. Tik tiek ir žinau apie savo lietuviškąją pusę. Daugiau apie tai niekas – nei močiutė, nei mama – nepasakojo. Galbūt todėl, kad nieko tikro ir nežinojo“, – svarstė M. Skrupskienė.
Pagal išsilavinimą – inžinierė geodezininkė
Mūsų pašnekovė gimė ir užaugo šiaurės Kazachstane. Rudne – mieste, kuris buvo įkurtas prie geležies rūdos kombinato. Rudne ji lankė mokyklą, vėliau – institutą, kuriame įgijo inžinieriaus geodezininko specialybę. Gavusi paskyrimą, jauna specialistė išvyko į Krasnojarską ir susipažino su statybose uždarbiavusiu lietuviu Rimantu. Vėliau gyvenimas juos nuvedė į Kogalymą – miestą, prie kurio statybos daug prisidėjo lietuviai, estai ir latviai. Lietuvos įmonės čia dirbo iki Nepriklausomybės atgavimo, o vėliau iš projekto pasitraukė. Pasitraukė ir Rimantas su Marina. Taip lietuviškų šaknų turinti moteris 1996 metais sugrįžo į mamos gimtinę. Įsikūrė Telšiuose, kur gyveno vyro sesuo. Dirbo siuvimo įmonėje, kol galiausiai jai buvo pasiūlytos dėstytojo pareigos Žemaitijos kolegijoje. Į Rietavą atsikėlė be sutuoktinio, nes pora pasuko skirtingomis kryptimis.
Dešimt metų dėstė geodeziją studentams ir papildomai dirbo gelbėtoja kolegijos baseine, nes nuo pat vaikystės lankė plaukimo treniruotes. Aukštajai mokyklai užsidarius, sulaukė buvusio studento siūlymo padirbėti uždarojoje akcinėje bendrovėje „Plungės lagūna“. O šiuo metu, kaip jau minėjome, M. Skrupskienė ruošiasi išeiti į pensiją.
Gyvena kaip sraigė savo namelyje
Visi namai anksčiau ar vėliau ištuštėja – abi M. Skrupskienės dukros jau gyvena savo gyvenimus. Vyresnioji Inga su šeima įsikūrusi Vilniuje, dirba banke, augina dukrą ir sūnų – Medą ir Daną. Močiutė džiaugiasi, kad Medutė sportiška, kad lanko dailųjį čiuožimą. Jaunesnioji Marinos dukra Eleonora – marketingo specialistė. Turi galimybę dirbti nuotoliu, tad važinėja po pasaulį ir apsigyvena vis kitoje šalyje. Šiuo metu su draugu yra įsikūrusi egzotiškoje Šri Lankoje, kur ne tik dirba, bet ir aktyviai sportuoja. Abu jie – prisiekę aitvaruotojai.
Lizdui ištuštėjus, jo sergėtojams atsiranda daug laisvo laiko, dar blogiau – užklumpa vienatvė. M. Skrupskienė sako nesijaučianti vieniša: „Esu uždaro būdo, gyvenu kaip ta sraigė savo namelyje. Išėjusi į lauką pasišneku su kaimynais, internetu pabendrauju su dukromis, o namuose mėgstu būti viena. Vienatvė mane tenkina, nors ir mokykloje, ir institute, ir darbo kolektyvuose buvau gana aktyvi. Matyt, su metais žmogus keičiasi, nori daugiau ramybės.“
Tvarios kūrybos idėją „įkišo“ internetas
Toje ramybėje ir atėjo kūryba, nors moteris teigia niekada tam nejautusi poreikio. „2020 metais mano bute buvo daromas remontas. Sugalvojau, kad norėčiau persidažyti duris. Patarimų, kaip tai padaryti, ieškojau internete. Pamačiau, kaip įdomiai galima persidažyti sieną. Perdažiau ją, o durys taip ir liko nenudažytos… Bet tas internetas vis kišo ir kišo man visokius naudingus patarimus, kol kartą pamačiau darbelius iš karštų klijų. Namuose buvo likęs dukros naudotas karštų klijų šautuvas, tad ėmiau ir pabandžiau dekoruoti garso kolonėles, daryti paveikslus. Vėliau akys užmatė iš kartoninių padėklų kiaušiniams gaminamus įvairiausius darbelius. Ir vėl susidomėjau. Padariau vieną pelėdą, paskui – antrą, trečią. Jos vis gražesnės, tobulesnės išėjo! Gilinausi į techniką, bandžiau, bandžiau, ir rankos pradėjo klausyti. O juk dirbant tokius darbelius juvelyro kruopštumas būtinas – ypač kai darai pilis, rūmus, bažnyčias, kai reikia iškirpti kiekvieną mažą langelį, dureles, bokštų stogelius ar kitas architektūrines detales. Čia jau praverčia ir mano polinkis prie tiksliųjų mokslų, juk turi viską tiksliai matematiškai apskaičiuoti“, – pasakojo apie interneto jai įbruktą pomėgį M. Skrupskienė.
Reikia daug kantrybės
Visi Marinos darbai skirtingi savitomis detalėmis. Vieniems idėjų semiasi internete, kitiems – aplinkoje, treti iškyla mintyse. Kad įgyvendintum sumanymą, būtinas ne tik kruopštumas, tikslumas, bet ir kantrybė. Juk prie vieno namelio tenka ir tris dienas prasėdėti. Jeigu kūrėja pradeda dirbti, tai dirba po aštuonias valandas. „Pirmiausia išpjaunu karkasą, jį apklijuoju, o tada laukiu, kol išdžius. Tik gerai išdžiūvusį dažau su akriliniais metalo atspalvio dažais“, – trumpai nupasakojo kūrybos procesą rietaviškė. Paklausta, ar toks darbas nevargina, sako, kad jai kūryba – tarsi meditacija, kurios metu pragiedrėja mintys.
Kaip jau minėjome, savo darbams daryti moteris naudoja kartonines dėžes, kiaušinių padėkliukus, džinsinę medžiagą, kankorėžius, giles, gėlių sėklas, uogų kauliukus ir t. t. Dėžių ji gauna iš parduotuvių, kiaušinių padėkliukų – iš kaimynų, o sėklų ir kauliukų prisirenka pati.
Pomėgis – ne verslas, bet įtraukia…
M. Skrupskienė supranta, kad jos pomėgis verslu niekada netaps. Pasak moters, žmonės nevertina rankų darbo – tiksliau, vertina jį labai pigiai. „Niekas nenori suprasti, kiek darbo valandų reikia investuoti į rankų gaminį. Mėginau parduoti Kalėdų eglutės žaisliukus, tai man pasiūlė tik 2 eurus už vieną! Čia tikrai – ne verslas, o nuostolis… Bet vis tiek norisi, kad kas nors susidomėtų. Prieš Kalėdas dukra pasidalijo mano darbeliais feisbuke, tad Kalėdų namelius nupirko. Malonu! Kūrėjui, matyt, reikia, kad jo darbais džiaugtųsi“, – atviravo Marina ir pridūrė, kad didžiąją dalį darbelių išdovanoja.
Artėjant Velykoms rietaviškė kuria kiaušinius su paslaptimi – kai vieną „pramušęs“ surandi antrą, po jo – dar vieną… M. Skrupskienės galvoje verda ir daugiau idėjų, tad, kaip pati sako, laiko serialams žiūrėti, knygoms skaityti ar virbalams į rankas paimti beveik nebeturi. Tik savo draugui – šuneliui Mikai – dėmesio negaili, kai jis nusprendęs, kad šeimininkė per daug „išėjo“ į kūrybą, reikalauja pakasyti pilvą, pažaisti su juo kamuoliuku ar išvesti pasivaikščioti į lauką.
