„Visą laiką buvau kitokia“, – pokalbiui įsibėgėjus prisipažįsta Gintarė Gurevičiūtė. Gimusi ir augusi Rietave, po septynerių metų persikėlusi su šeima į Stalgėnų kaimą, kur lankė pradinę mokyklą, o galiausiai atvykusi į Plungę, kurioje baigė paskutines tris gimnazijos klases. Tvirtas troškimas visai kitokio gyvenimo po mokyklos Gintarę nuvedė į Dubliną, Airiją. Apie gyvenimą užsienyje, sugrįžimą į Plungę, keramiką, biblioteką ir knygas kalbėjomės su G. Gurevičiūte – nuo praėjusių metų birželio laikinai einančia Plungės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorės pareigas.
– Būdama devyniolikos metų iš karto po mokyklos baigimo išskridai į užsienį. Kodėl ir kaip sumąstei išvykti?
– Visuomet buvau labai smalsi ir nepritampanti. Mokykloje buvome maža grupelė, pankai, patys puošėme, siuvinėjomės džinsus, klausėmės įvairios to meto muzikos: „Nirvana“, „Depeche Mode“ ir kt. Jaučiau, kad to kaimo, kuriame gyvenome, man nebepakanka, Plungės taip pat. Labai norėjosi ką nors iš esmės keisti. Nestojau į universitetą, bet susiradau, kaip išvykti į užsienį. Tais laikais tai buvo gana sudėtinga, nepopuliaru. 2001-ieji, kai Lietuva dar nebuvo Europos Sąjungoje. Tėvai tam labai prieštaravo, kadangi abu turi aukštąjį išsilavinimą, brolis tuo metu taip pat baigė bakalauro studijas. Išvažiavau į Dubliną. Sakiau tėvams: „Metams.“
– Žadėjai tėvams, kad po metų sugrįši. Tačiau vieneri metai emigracijoje išsitęsė iki aštuonerių. Kaip tai nutiko?
– Išskridome spalio 10-ąją 2001-aisiais, po rugsėjo 11-osios teroristinio išpuolio JAV, kai labai keitėsi pasaulis. Liepos 10-ąją buvau nusprendusi grįžti atgal. Atėjo ši data, ir parvykau namo. Žadėjau tėvams, kad tada jau tikrai nuspręsiu, ką noriu veikti gyvenime. Tačiau vis verkiau, nes labai norėjau atgal. Tėvai matė, kad puoliau į depresiją, ir išleido.
– Kokia realybė pasitiko Airijoje?
– Pirmasis darbas buvo žiaurus – „McDonald‘s“. Ten pasitaikydavo ir pažeminimo – kuo didesnė kompanija, tuo jo daugiau. Pirmas darbas gyvenime, užsienis, anglų kalba, taip toli nuo namų.
Emigracijoje praleidau aštuonerius metus. Ten mokiausi, keičiau darbus. Įsimintiniausias, smagiausias iš jų buvo viskio muziejuje. Tai yra antras lankomiausias muziejus Dubline po Guinness‘o. Daug keliavau, trejus metus dirbau stiuardese.
– Prisijaukinai per tuos aštuonerius metus Airiją. Kodėl nusprendei sugrįžti?
– Airijoje gimė dukra. Nusprendžiau, kad man lengviau bus su ja čia, Plungėje. Grįžusi jaučiausi saugiau. Tačiau adaptuojuosi iki šiol. Trūksta kultūros įvairumo, kitų rasių, žmonių šypsenų, jaunimo. Bet dvasiškai čia jautiesi geriau. Tiesą sakant, niekada nemąsčiau grįžti į Lietuvą, ypač į Plungę, tačiau aplinkybės susiklostė kiek kitaip.
– Kaip po Dublino sekėsi pritapti Plungėje?
– Visą laiką buvau kitokia. Ir grįžau dar kitokia. Todėl pritapti Plungėje buvo dar sunkiau.
Darbo kelias prasidėjo Plungės rajono savivaldybėje, kultūros skyriuje. Buvau gana atvira, kadangi užsienis išmoko savarankiškumo. Ten privalai pats priimti sprendimą, nes mamos ar tetos šalia nėra. Be to, įstojau į universitetą Klaipėdoje, kuriame neakivaizdiniu būdu baigiau rekreacijos ir turizmo bakalauro studijas.
Visuomet buvau prie meno. Kadangi menui reikia laiko, tuomet negalėjau juo užsiimti. Tačiau dabar studijuoju meno projektų režisūrą magistrantūroje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Tyrinėju improvizacinę muziką. Šiais metais iš naujo režisavau ir sukūriau Plungės orkestro scenografiją, su kuriuo stipriai nuaidėjome. Orkestras – mano tiriamasis objektas. Žmonės, kurie ateina į šį orkestrą, per dvi dienas susitinka ir išeina į pasirodymą. Kai kurie ir niekada nemuzikavę groja įvairiais objektais. Tai buvo mano kaip magistrantės praktinė užduotis.
Čia yra ką veikti. Atsirado alternatyvų, festivalis „Upė“, įsitraukiau į keramiką. Šiuo metu dviejuose garažuose baigiu įsiruošti studiją.
– Papasakok plačiau apie savo santykį su keramika.
– Su drauge nusprendėme teikti paraišką verslui pradėti. Susiradome mokytoją, kuris per tris mėnesius išmokė keramikos pagrindų. Sukūrėme prekės ženklą, dirbome ties juo, o tada pradėjome dirbti bibliotekoje.
Atsiradus vis didesniems vietiniams ir tarptautiniams projektams, teko rimčiau įsitraukti į darbą bibliotekoje. Dėl to mažėjo skiriamas laikas keramikai, kurią galima vadinti labiau „procesu-pomėgiu“ nei pelningu verslu.
Draugė atsisakė toliau užsiimti keramika, o aš negalėjau įsivaizduoti, kaip be to gyvenčiau. Pusę verslo nupirkau ir įsikėliau į garažus. Dirbau tol, kol prasidėjo magistro studijos ir vadovavimas bibliotekai.
Plytelės, vazos – perėjau daugiau į skulptūrinę sritį. Per daug nesijaudinu, ar kas pirks, ar ne. Tai yra mano erdvė ir mano laikas, vienintelė vieta, kai būni čia ir dabar, visiškai įsitraukęs. Keramika yra ilgas ir sudėtingas procesas, tiek fiziškai, tiek chemiškai, reikalaujantis dėmesingumo.
– Vadovauji dideliam kolektyvui, kuriam priklauso centrinės bibliotekos, vaikų bibliotekos, miesto bibliotekos ir 15 kaimų filialų (Kuliai, Alsėdžiai, Plateliai, Žemaičių Kalvarija ir kt.) darbuotojai. Kokia Tavo vizija – ką miestui turėtų reikšti biblioteka?
– Miestui biblioteka turėtų būti vieta, daugiausiai formuojanti kultūringo ir skaitančio žmogaus identitetą. Kiekvienas, kaip įmanoma, turėtų kuo greičiau atrasti biblioteką. Norėčiau, kad žmonės matytų biblioteką kaip visiems atvirą, prieinamą, šiltą vietą. Kad nebijotų čia ateiti, suprastų, ką bibliotekos šiomis dienomis veikia. Tai bendruomenės namai, suteikiantys aukšto lygio paslaugas.
– Kokios veiklos šiuo metu galima rasti Plungės bibliotekoje?
– Tokios bibliotekos, kuri yra tik biblioteka, jau seniai nebėra. Teikiame įvairias paslaugas: kompiuterinis raštingumas, suaugusiųjų edukacijos, dirbtinis intelektas, siuvinėjimo pamokos, ne vien su skaitymu susiję renginiai. Bibliotekos yra tarsi centruojanti kultūra. Pastebiu, kad tas, kuris ateina į biblioteką, jau žino, ką gaus – kad tai gali būti labai geras, šokiruojantis renginys.
Vaikų bibliotekoje formuojasi mažyliams pritaikyta erdvė. Kviečiame mamas užeiti su vaikais, kad jie pačiupinėtų knygą, o mamos pačios pamatytų, kas yra biblioteka, ką ji gali duoti.
Vietoje „Upės“ festivalio sumąstėme daryti žurnalą. Biblioteka – spalvotas kultūros ir meno žurnalas. Susiskirstėme rubrikas – literatūra, muzika ir kt. Tai nėra spausdintas žurnalas, tu ateini į gyvą žurnalo renginį. Į tai įtraukėme ir „Upės“ akcentų.
– Knyga, galima sakyti, įvairiais pavidalais glaudžiai susieta su Tavo gyvenimu. Kokią galėtum rekomenduoti?
– Vienos knygos kaip tokios negaliu rekomenduoti. Tavo geriausia knyga keisis kiekvienu gyvenimo laikotarpiu į kitą geresnę knygą. Tokia, kokia aš buvau dvylikos, šešiolikos, aštuoniolikos ar keturiasdešimties, jau šiandien nesu. Knyga keliauja su tavo pokyčiais.
Šešiolikos metų buvau pasinešusi į „Altorių šešėly“, „Rugiuose prie bedugnės“. Skaičiau klasiką – E. Hemingvėjaus „Kam skambina varpai“, kurią iki šiol patarčiau skaityti. Patinka E. Remarko „Juodasis obeliskas“, J. Ivanauskaitės knygos, „Šantaramo“ pirmoji dalis. Labai mėgstu autobiografines knygas, nes man visuomet reikėjo autoritetų, kurie vestų.
Prieš septynerius metus skaičiau „Kelionę namo“. Ši autobiografija tiesiog alsavo, kadangi labai atvirai kalbėjo apie visus apsimetėlius religijose.
Ir dar – žmonės turi nustoti pirkti knygas! Ateini į biblioteką, pasiskolini knygą už ačiū, ir viskas. Juolab kad Lietuvoje taip gerai prižiūrimas bibliotekų aparatas.
