Visada malonu, kai Lietuvos vardas aukščiausia nata suskamba pasaulyje. Lapkričio mėnesį savo šalį išgarsino didžiausiame tarptautiniame sintetinės biologijos konkurse „iGEM“ triumfavusi Vilniaus universiteto komanda „Vilnius-Lithuania iGEM“. Aukso medaliais pasidabinę studentai už savęs paliko daugiau kaip 250 garsiausių pasaulio universitetų komandų, tarp jų – Harvardo, Masačusetso technologijos instituto ir kitas. Lietuva įrodė esanti stipriausia gyvybės mokslų srityje. Mums ši naujiena dar džiugesnė, nes prie komandos vairo stovėjo ir į sėkmę ją atvedė rietaviškė Ieva Lingytė. Beje, komandoje buvo ir viena plungiškė – bioinformatikos ketvirtakursė Barbora Vasiliauskaitė. Kviečiame savo skaitytojus iš arčiau susipažinti su mokslo keliu žengiančia rietaviške Ieva.
– Gal galėtumėte prisistatyti mūsų laikraščio skaitytojams.
– Baigiau Rietavo Lauryno Ivinskio gimnaziją. Jau ketvirtus metus Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centre studijuoju molekulinę biologiją. Be studijų, atlieku tiriamąjį darbą Vilniaus universiteto Biotechnologijos instituto Eukariotų genų inžinerijos skyriuje, kur sintetinu lazdyno riešuto alergenus, leisiančius ateityje kurti gerokai efektyvesnes alergijų diagnostikos platformas.
– Kas Jus paskatino studijoms pasirinkti tokį rimtą mokslą? Ar gavote Lauryno Ivinskio gimnazijoje tam pakankamą pasiruošimą, ar teko ruoštis papildomai?
– Gimnazijoje nebuvo išskirtinai gerai man besisekančių dalykų. Prie mano asmenybės formavimosi, specialybės rinkimosi ir ėjimo mokslo kryptimi, be artimųjų ir įvairiausių su karjera susijusių paskaitų, studijų mugių, stovyklų, prisidėjo dvi nuostabios pedagogės.
Nuo pat pirmųjų biologijos pamokų žavėjo mokytoja Vilma Kučinskienė. Patiko ir pats dalykas, ir Mokytojos gebėjimas įdomiai, naujoviškai perteikti informaciją. Žavėjausi jos taktiškumu, teisingumu ir siekiu pratinti moksleivius prie universitetinės mokymosi kultūros. Didelis dėmesys mokiniams, didžiulis žinių bagažas ir plati pasaulėžiūra itin skatino domėtis biologija, ypač biotechnologija.
Antroji pedagogė – tai fortepijono klasės Rietavo Mykolo Kleopo Oginskio meno mokykloje mokytoja Ieva Skerzgelzienė. Nors muzika su biologija lyg ir neturi nieko bendro, šiandien suvokiu, jog būtent šios mokytojos pamokos manyje išugdė užsispyrimą, norą smarkiai ir daug dirbti siekiant aukščiausių rezultatų, atidumą detalėms bei nuolatinį ir griežtą laiko planavimą. Visos šios savybės man padėjo ir dalyvaujant „iGEM“ konkurse.
Įvertinusi visą gautą patirtį, manau, kad specialybės pasirinkimas nebuvo spontaniškas. Į Vilniaus universitetą mane atvedė suvokimas, jog pasaulio pažinimo norą geriausiai gebėsiu išpildyti būtent gyvybės moksluose.
Grįžtant prie pasiruošimo egzaminams – kartojau ir kartoju, jog pasiekti gyvenime galime tiek, kiek norėsime. Visada buvau perfekcionistė: jeigu jaučiau, jog mano sukauptos žinios nėra pakankamos tikslams pasiekti – ruošdavausi papildomai. Nesu iš tų, kuriems viskas sekasi neįdedant pastangų. Jei sakoma, kad talento yra 1 procentas, o visa kita darbas – mano pasiekimuose darbas užima 99,9 proc. Matydama, kiek daug ir plačiai Rietavo vardas girdimas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje dėl gimnazijos abiturientų įvairių pasiekimų, galiu teigti, jog svarbiausia mokiniui – motyvacija, o viso kito galima išmokti.
– Kas paskatino dalyvauti konkurse? Ar Vilniaus universiteto studentams svarbu patekti į „iGEM“ komandą?
– „iGEM“ komanda studentams neretai tampa didžiule bakalauro studijų siekiamybe. Dažnai girdimas pasakymas „prestižinė Vilniaus universiteto komanda“ nėra tik skambūs žodžiai. Už jų slepiasi komandų vykdomi itin stiprūs projektai, didžiulis atsidavimas, darbas ir galybė protingų, ambicingų studentų.
Pati nuo pat pirmo kurso, kai lietuviai pirmąjį kartą laimėjo konkurso didįjį prizą, labai tuo žavėjausi. Tačiau būdama savikritiška abejojau, kad turiu pakankamai žinių ir patirties dalyvauti tokio masto projekte. Anketą užpildžiau tik paskatinta vyresnio brolio Tado. Ir taip priartėjau prie vienos įstabiausių patirčių universitete.
– Ką Jums davė dalyvavimas komandoje, kas buvo įdomiausia?
– Įgijau neįkainojamos mokslinės patirties, išmokau stipriau analizuoti mokslinę literatūrą, ieškoti mokslinių idėjų, kiekvieną jų kritiškai pasverti ir filtruoti. Pasisėmiau galybę viešųjų ryšių, komunikacijos, visuomenės edukacijos mokslo tematika patirties, stipriai patobulinau anglų kalbos įgūdžius. Tačiau didžiausias ir įdomiausias iššūkis buvo vadovauti pačiai komandai, juk reikėjo suprasti kiekvieno komandos nario darbus, žinoti, kuria linkme pakreipti tiek laboratorijos, tiek kitų sričių veiklą siekiant geriausio rezultato. Taip pat buvo įdomu naviguoti tarp skirtingų žmonių darbo etikos, suvokti kiekvieno motyvaciją komandoje ir įvairiais būdais ją išlaikyti.
Įgijau tarpdiscipliniškos patirties, nuostabių pažinčių, dar labiau pamilau mokslą, supratau: galimybių ribas žmogus sau užsibrėžia pats. Kiekvienas išėjimas iš komforto zonos atneša gausybę nuostabių potyrių, žinių ir pasaulėžiūrų, kas, tikiu, mane lydės ir tolesnėje karjeroje.
– Koks jausmas apėmė įveikus pasaulyje garsiausių universitetų komandas?
– Buvo labai sunku patikėti, kad mūsų komanda laimėjo „iGEM“ konkurso didįjį prizą. Buvo džiaugsmo ašarų, sveikinimų, plojimų ir gausybė gerų emocijų. Joms atslūgus, džiaugėmės, jog Lietuvos ir Vilniaus vardas vėl buvo įrašytas tarp geriausiųjų. Ėjimas koja kojon su geriausiais pasaulio universitetais yra dar vienas įrodymas, jog Lietuva ruošia itin stiprius ir perspektyvius gyvybės mokslų specialistus. Tikiuosi, kad jie visuomenei duos daugybę atradimų, padės dar giliau pažinti mus supantį pasaulį. Būti stipriausia sintetinės biologijos komanda pasaulyje yra neapsakomai žavu.
– Ką planuojate veikti po studijų, kaip įsivaizduojate savo profesinę karjerą?
– Kol kas planų galvoje verda daug ir itin įvairių. Natūralu, jog artimoje ateityje laukia magistro studijos. Nekantrauju pabaigti savo tiriamąjį darbą, išvysti galutinius jo rezultatus. Kalbant apie ilgalaikę perspektyvą – kol kas tikslius planus įvardyti dar sudėtinga, tačiau augau šeimoje, kurioje viena didžiausių vertybių buvo ir yra Tėvynė. Dėl to visada žinojau ir, matydama šiandieninę mokslo būtį, esu užtikrinta, jog tobulėti, augti ir kurti noriu Lietuvoje.
O pabaigoje norėčiau labai padėkoti tėvams – Skaidrai ir Vaclovui Lingėms, komandai „Vilnius-Lithuania iGEM 2020“ ir visoje kelionėje mus lydėjusiems prof. Rolandui Meškiui ir dr. Pauliui Toliušiui, be kurių šios sėkmės tikrai nebūtų.
