Plungės akademiko Adolfo Jucio progimnazijoje – laukti pokyčiai: nuo spalio 1 dienos čia darbą pradėjo nauja šios įstaigos direktorė Inga Litvinienė. Artėjančios Mokytojų dienos proga pakalbinome šią ilgametę pedagogę. Pašnekesys sukosi apie darbo pradžią, mokyklos prestižą ir laukiančius iššūkius einant vadovo pareigas.
– Gerbiama direktore, tai pirmoji Jūsų darbo savaitė Plungės akademiko Adolfo Jucio progimnazijoje. Kokiomis nuotaikomis Jus pasitiko kolektyvas?
– Pirmadienio ryte prieš pirmą pamoką buvo pristatymas, kuriame dalyvavo meras, Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas, buvo susirinkęs kolektyvas, kuris tą dieną dirbo. Smagu buvo matyti besišypsančius veidus, akis, kurios iš tiesų yra daug pasakančios. Mes trumpai pasikalbėjome, dar kartą išsakiau, kokie yra mano matymai dėl šios progimnazijos ateities, kokia linkme turėtume eiti. Kolegos kaip ir pritarė mano vizijai. Ar tai bus iš tikrųjų priimtina ir kokių rezultatų pasieksime, pamatysime po kurio laiko, nes ne viskas per dieną padaroma.
– Užsiminėte apie savo matymus. Ne paslaptis, kad Akademiko Adolfo Jucio progimnazijos vardas visuomenės akyse yra sumenkęs. Ką, Jūsų nuomone, reikėtų daryti, kad padėtis pasikeistų?
– Iš tikrųjų tik prieš pat konkursą į direktoriaus vietą išgirdau, kad šios progimnazijos vardas skamba kaip neprestižinės švietimo įstaigos. Manau, kiekviena mokykla turi savo veidą. Kaip mes jį parodome, priklauso tik nuo mūsų pačių, mūsų darbo. Mano matymas yra toks, kad reikia siekti įgyvendinti viziją „mokykla mokiniui“ – kiekvienam mokiniui, nepaisant jo gebėjimų, socialinio statuso, o mokytojo pareiga yra visokeriopa pagalba mokiniui, jo smalsumo, žinių troškimo paskatinimas. Saugi tiek emociškai, tiek fiziškai bei socialine prasme mokykla yra mano tikslas.
Steigėjas yra išreiškęs mūsų mokykla tikėjimą ir pasitikėjimą avansu. Net neabejoju, kad šios viltys bus pateisintos. Turime daug noro ir optimizmo įrodyti, kad sugebame gerai dirbti, kad tapsime patrauklūs mokiniams. Mažais žingsneliais eisime šio tikslo link, nes ugdymo sistemoje greitai niekas nevyksta – reikia laiko.
– Ar ne per didelė atsakomybė, susijusi su mokyklos gero vardo atkūrimu, bus užkrauta ant Jūsų pečių? Juk visada buvo akcentuojama, jog šiai mokymo įstaigai reikia stipraus vadovo.
– Sutinku, kad direktorius yra tas, kuris koncentruoja, rodo veiklos kryptį, bet mano pozicija būtų tokia, kad tai turi būti visos mokyklos bendruomenės reikalas. Direktorius pirmiausia telkia tėvus, kurie patiki mums savo vaikus, mokinius, kurie nori mokytis, jaučiasi saugūs mokykloje, ir, žinoma, mokytojai – grandis, kuri viską sujungia. Vienas žmogus gali padaryti nemažai, tačiau rezultatas efektyvesnis, kai visi dirba kaip komanda, eina bendra kryptimi, yra suinteresuoti bendru darbu.
– Plungiškiams esate nežinoma. Gal galite trumpai prisistatyti?
– Esu rietaviškė. Tik ketverius metus buvau išvykusi iš gimtojo krašto studijuoti: Klaipėdos universitete baigiau lietuvių filologiją ir bibliotekininkystę, vėliau įgijau pedagogo kvalifikaciją. Mano šeimoje nėra mokytojų. Sprendimas tapti pedagoge greičiau buvo nulemtas gavus savo mokytojų paskatinimą, be to, lietuvių filologija sekėsi ir domino. Iš tikrųjų labai mėgstu šį darbą, nes tai nuolatiniai pokyčiai, iššūkiai atrasti, nukreipti vaiką teisinga linkme, skatinti jo norą pažinti. Mokytojo darbas yra labai sunkus, bet ir labai prasmingas.
15 metų Rietavo Lauryno Ivinskio gimnazijoje dirbau lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Po tiek metų atsirado noras ką nors keisti, bet nesitraukti iš tos srities, kuri yra pažįstama. Baigiau švietimo vadybos mokslus, trumpą laiką teko vadovauti Šilalės rajono Žadeikių pagrindinei mokyklai, o štai nuo šių metų spalio 1-osios aš esu čia. Kol kas gyvenimas ant ratų. Manau, kad darbo vieta, nesutampanti su gyvenamąja, šiandien nėra iššūkis, tuo labiau kad ir atstumas tarp Plungės ir Rietavo nėra didelis. O pokyčiai su gyvenamosios vietos keitimu yra galimi, bet šiuo metu tikrai nesvarstomi.
– Ar jau spėjote pažinti progimnazijos mokinius?
– Per tą trumpą laiką, kol čia dirbu, spėjau pamatyti, kad tai labai aktyvūs, smalsūs, drąsūs vaikai. Vos peržengusi mokyklos slenkstį buvau paklausta, kas aš tokia būsiu, vadinasi, mokiniai žino, kas mokykloje vyksta. Ir tai labai gerai. Susitikimuose per klasės valandėles su vaikais pastebėjau, kad jie nori bendrauti, yra atviri. Nedidelių mokyklų bendruomenės tuo ir yra stiprios, kad jos labai draugiškos ir artimos, kad vieni kitus žinome ir pažįstame.
– Šiandien minime Mokytojų dieną. Ko šia proga linkėtumėte sau ir kolegoms?
– Sau linkėčiau kantrybės, sutelktumo ir daug optimizmo. Kolegoms? Taip pat kantrybės ir optimizmo, tikėjimo, kad mokytojas daro prasmingą ir didelį darbą. Kuo dažniau savo kalboje vartoti žodžius „meilė“, „žmoniškumas“, „tiesa“, nes už juos nieko nėra vertingesnio, ir šių žodžių prasmę perteikti savo mokiniams.
– Ačiū už pokalbį.
