Šiomis dienomis visi turime įvairių rūpesčių ir interesų. Vienam aktualu, kur pigiau Vėlinių žvakių įsigyti, kitam – kaip linksmiau Heloviną atšvęsti, trečiam – į kurį autoservisą dėl padangų keitimo kreiptis. Tokie tat smulkūs mūsų šiandienos reikaliukai.
O kas aktualu Lietuvai, kas šiandien svarbiausia šaliai? Politikos fronte gana ramu, įtampa bendraujant su Rusija lyg ir nebekyla, Ebolos virusas mūsų valstybės sienos dar nekirto… Nors ypatingų skandalų šią savaitę nebuvo, nereikšminga jos tikrai nepavadinsi – juk į Klaipėdos uostą įplaukė laivas „Nepriklausomybė“ (angliškai – „Independence“), kuris, kaip teigiama, Lietuvai atgabeno energetinę nepriklausomybę nuo kaimynės Rusijos. Dėl šios priežasties vieni šį įvykį vadina istoriniu ir į šalies metraščius siūlo įrašyti didžiosiomis raidėmis, kiti, atvirkščiai, tik ranka numoja, sakydami, jog nėra čia ko džiūgauti, nes už dujas pigiau vis vien nemokėsime.
Pirmadienį, kai pro Klaipėdos uosto vartus įvairavo Suskystintųjų gamtinių dujų terminalo laivas „Independence“, ant kranto jo laukę žmonės ir vėliavėlėmis mojavo, ir plojo. Žodžiu, tauta džiūgavo. Kodėl? Ogi todėl, kad nebereikės baimintis, jog Rusija, tiksliau – jos kompanija „Gazprom“, pačią šalčiausią žiemos dieną ims ir nebetieks Lietuvai dujų. Reikia pripažinti, kad vis pagąsdindama, jog užsuks čiaupelius, kaimynė mums nemenką kompleksą buvo įvariusi, kurio dabar jau bus galima ir atsikratyti.
Manau, tauta dar labiau džiūgautų, jei kartu su milžinišku laivu į Lietuvą būtų „įplaukusios“ ir pigesnės dujos, bet… „Independence“ pasitikę šalies vadovai kalba aptakiai – esą dujos tikrai nebrangs. Tačiau kad pigtų, nežada. O žmogui svarbiausia kas? Ne užsienio politikos vėjai, ne energetinė nepriklausomybė, o kad jo piniginei lengviau būtų. Nors kas čia žino – gal dabar, kai „Independence“ jau nuleido inkarus mūsų vandenyse, Lietuva pasijus tvirtesnė ir ryšis koncerno „Gazprom“ prašyti mažesnės dujų kainos?
O kas įdomesnio už šalies ribų, pas kaimynus? Sesės Estijos kieme liūdna – visus pašiurpino įvykis Viljandyje, kur moksleivis, į klasę atsinešęs tėvo vardu registruotą ginklą, nei iš šio, nei iš to jį nutaikė į savo vokiečių kalbos mokytoją. Anksčiau atrodė, kad ginkluoti moksleiviai mirtį sėja tik Amerikos mokyklose, bet ne – jų yra ir arčiau mūsų. Kas kaltas? Gal demokratija, gal pernelyg išlaisvintos vaiko teisės ar auklėjimo spragos? O gal vaikas ydingų filmų ar televizijos laidų prisižiūrėjo, gal jį paveikė koks kompiuterinis žaidimas, o gal tiesiog nepatiko mokytojos parašytas pažymys ar ištartas žodis… Versijų ir motyvų gali būti pačių įvairiausių.
Jei jau prakalbome apie mirtį, tai ir pratęskime – juk šį savaitgalį paskirsime bendravimui su mirusiaisiais: prisiminsime iškeliavusiuosius anapilin, melsimės už juos, o kapinės virs mažyčių liepsnelių jūra…
