Šateikių seniūnijos Narvaišių kaimo gyventojas Antanas Petrikas juokaudamas sako: „Jei ne mūsų su Janina vaikai, Narvaišių mokykla seniai jau būtų uždaryta“. Ir išties vaikų jiems Dievulis nepagailėjo – net vienuolikos susilaukė. Na, o prieš trejetą metų Petrikų namuose vietos ir globotiniui Mantukui atsirado. Ir jiems jis – lyg savas vaikas, ir berniukas savo globėjus tėčiu ir mama vadina. Taigi tikrai – ne svetimas.
Namą statė patys
Janina ir Antanas Petrikai Narvaišiuose įsikūrę nuo 1983-iųjų. Prieš tai gyvenę Plungėje, į kaimą parsikraustė pasiligojus Antano mamai. O po kelerių metų ir nuosavą namą susirentė – su virtuve ir šešiais kambariais, kad gausiai šeimai ankšta nebūtų. „Statėm patys – aš ir berniukai. Jokių meistrų nesamdėm. Pats sugalvojau, koks namas išdygs, o berniukai ir plytas nešiojo, ir skiedinį specialiais mažais kibiriukais tampė“, – prisiminimais linksmai dalijosi narvaišiškis.
O jųdviejų su Janina šeima išties gausi – gimė net vienuolika vaikų. Paklausti, kas paskatino auginti tokį būrį vaikų, Petrikai atsakė: „Nieko daug neplanavom ir negalvojom. Kiek jau buvo, tiek. Biro maždaug kas antrus metus ir labai tvarkingai – berniukas, mergaitė, berniukas, mergaitė“. Tiesa, vieno iš sūnų 1994-aisiais Petrikai neteko – aštuoniolikmečio gyvybę pasiglemžė nelaimė kelyje.
Dabar trys Petrikų dukros išvykusios gyventi ir dirbti į Angliją, du jau suaugę sūnūs dirba Plungėje, o penki dar po tėvų sparnu glaudžiasi. Kalbant apie užsienin išvykusias dukras, matyti, kad tėvai tuo ir džiaugiasi, ir truputėlį liūdi. Džiugu, kad jos ten gerai įsikūrusios, neblogai uždirba, pagelbsti tėvams, o kartu ir liūdnoka – kad toli, retai gali į namus parvykti.
Atsirado vietos ir globotiniui
Tačiau namuose likusieji Janinai ir Antanui liūdėti neleidžia. Juolab kad, be penkių savų, dar ir dešimtmetis globotinis Mantas pas juos įsikūręs. Tiek pat – dešimt metų – turi ir mažiausias Petrikų sūnus Paulius. Taigi jiedu – lyg dvynukai.
O kaip atsitiko, kad Mantas prisiglaudė būtent šiuose namuose? Kaip pasakojo Antanas, Mantuką kelerius metus globojo viena narvaišiškė. Nors augo pas kitą moterį, berniukas nuo mažens Petrikams buvo lyg savas vaikas – mat draugavo su jų Pauliumi, jiedu ėjo į vieną klasę, sėdėjo vienam suole. Be to, ir po pamokų Mantukas labai dažnai iki vakaro jų namuose sėdėdavo. Taip jau nutiko, kad berniuko globėja mirė. Tada kilo grėsmė, jog vaikas bus grąžintas į valdiškus namus.
Tačiau Petrikai šito neleido – visi pasitarę, nusprendė, kad Mantukas liks namuose. Juk berniukas seniai jiems buvo savas, artimas, mylimas, todėl priimti jį į šeimos ratą nebuvo sudėtinga. Pasiteiravus, ar nė vienas iš šeimos narių tam neprieštaravo, Antanas atsakė: visi buvo už tai, kad likimo nuskriaustam vaikui reikia padėti. Be to, ir pats Mantukas, nors tada buvo tik antrokėlis, savo rankele suraitė prašymą jo globėjais paskirti Petrikų šeimą.
Taigi kartu jie gyvena jau trejus metus ir niekada net klausimo nekilo – gerai tai ar blogai, kad jie globotinį prisiėmė. Nes vaikas įsiliejo į šeimą ir jokių klausimų dėl to nekyla. „Mums jie su Paulium – lyg dvyniai. Net batus, kelnes vienodus perkam“, – sakė Antanas.
Raudonuoti neteko
Kai paklausėme, ar sunku suvaldyti tokį būrį vaikų, Janina ir Antanas atsakė: ne. „Mes su savo vaikais niekada jokių problemų neturėjom. Jais niekas nesiskundė, niekada į mokyklą dėl blogo elgesio nekvietė, niekada neteko dėl jų raudonuoti“, – pasakojo narvaišiškis. Beje, pasak Janinos, ji vaikams visada buvusi griežtesnė, reiklesnė, o tėtis – atlaidesnis. Antanas į tai atsakė: „Juk negali abu pykti, vienas ir geresnis turi būti“.
Ar teko kada vaikams beržinės košės įkrėsti? „Aš tai nesu nė prieš vieną rankos pakėlęs, mama neiškentusi gal kada ranka ir pliaukštelėjo, bet kad būt reikėję rimtai juos auklėti, nepamenu“, – sakė Antanas.
Turi menininko gyslelę
Janina šiuo metu dirba kaimo kultūros centre – turi dalį valytojos, aplinkos tvarkytojos etato. Prieš tai daug metų dirbo kolūkio valgykloje, na, o didžiąją savo gyvenimo dalį, žinoma, atidavė vaikams. Beje, Janina – neįgali, turi klausos sutrikimų. Panašią negalią turi ir penki jų vaikai, tačiau, naudodami klausos aparatus, jie puikiai įsilieja į visuomenę ir gyvena visavertį gyvenimą.
Antanas pastaruosius septynerius metus dirba Narvaišių mokykloje pagalbiniu darbininku. Tačiau netrukus darbo neteks, mat Narvaišių pagrindinę reorganizavus į pradinę, etatas naikinamas. „Nieko čia tokio, – sako narvaišiškis. – Užsiregistruosiu darbo biržoje, o už pusmečio – jau ir pensija. Štai tada aš remontuosiu namus, dirbsiu ūkio darbus, kuriems vis trūksta laiko“.
Be to, Antanas ir daugybę pomėgių turi: drožia medį, kartais ima į rankas teptuką, akordeonu ar armonika pagriežia, gitara paskambina. Ir iš kur ta meninė gyslelė? Sako, būsiąs paveldėjęs. Mat senelis buvo garsus meistras, o tėvas – bandonininkas.
Lina, Laima, Aušra, Aurelija, Vilda, Irmantas, Giedrius, Saulius, Antanas, Paulius. Dar globotinis Mantas, dar dukra iš pirmosios santuokos. Plius septyni anūkai, vaikų antrosios pusės. Štai tokia gausi Petrikų šeima. Kai visi susirenka į kokią šventę, jokių kitų svečių kviestis nebereikia, nes… trobon nebetilptų.
