Plungės rajone, Žemaičių Kalvarijoje, gyvenanti Vilanda Daiginienė dirba rimtą sąmatininko darbą. Skaičiai – jos kasdienybė. Tačiau ši moteris turi ir kitą pusę – meninę. Nors pati pavadinta kūrėja nėra linkusi su tuo sutikti. „Kokia kūryba, jei ir siuvinėjant, mezgant reikia skaičiuoti… Tikslumas čia labai svarbus norint pasiekti rezultatą“, – sakė ji. Vilanda – siuvinėtoja kryželiu, nertų žaisliukų kūrėja, dabar – ir atvirukų gamintoja. Kūryba atvedė ją į Plungės rajono tautodailininkų gretas.
Siuvimas – genuose
V. Daiginienė niekada neturėjo tikslo būti siuvėja, tačiau nuo mažens žinojo, kas yra adata, siūlai, matė, kaip jos mama ir krikšto mama puikiai siuvo ir siuvinėjo, močiutė buvo gabi mezgėja. Taigi nieko keisto, kad ir pati Vilanda jautė potraukį prie rankdarbių. Dabar su šypsena ji mena, kaip būdama moksleivė per pusdienį perprato siuvinėjimo kryželiu techniką ir išsiuvinėjo vabalą – juk norėjosi mamai gimtadienio proga dovaną įteikti.
Kalbėdama apie siuvinėjimą, Vilanda sakė, jog buvo metas, kai labai žavėjosi plungiškės tautodailininkės Birutės Daukantienės siuvinėtais darbais. „Gyvenau dar Tryškiuose, Mažeikių rajone, buvau bene dvidešimties metų, kai pamačiau „Šeimos“ žurnale šios moters siuvinių. Labai panorau su ja susipažinti. Kaip nuliūdau, kad tik po kurio laiko sužinojau, jog Birutės darbų paroda buvo surengta Mažeikiuose“, – prisiminė prieš daugiau nei porą dešimtmečių buvusius įvykius.
Tačiau gyvenimas tuo žavus, kad nenuspėjamas. Įsidarbinusi Plungėje Vilanda vis klausinėdavo, ar jos kolegės nepažįsta Birutės. Galiausiai vieną dieną pasisekė: kartu su Vilanda dirbti pradėjo B. Daukantienės dukra! Taigi svajonė susipažinti su plungiške siuvinėtoja išsipildė. Tiesa, jos mokine netapo, nes Vilanda iki to laiko jau pati buvo daug ko išmokusi, puikiai siuvinėjo kryželiu, mokėjo skaityti brėžinius ir pan. Tiesiog, kaip pažymėjo moteris, jai buvo svarbu susitikti, pasikalbėti su žmogumi, kuris kaip ir ji serga ta pačia liga – siuvinėjimu. „Tiesa, lygiuoju siuvinėjimu, kurį dar yra įvaldžiusi Birutė, nesusidomėjau, nes man atrodė, kad nepavyksta išsiuvinėti taip, kaip iš tikro turi būti, nors gal buvau sau ir per daug kritiška“, – kalbėjo mūsų pašnekovė.
Rankų darbo žaislai
Vis dėlto V. Daiginienė į Lietuvos tautodailininkų sąjungos Plungės skyriaus gretas įstojo ne kaip siuvinėtoja, o kaip lėlininkė. Taip, Vilanda kaip kūrėja sugebėjo atsiskleisti ir šioje srityje. Aplinkinius ji žavėjo savo vąšeliu nertais žaisliukais. „Kai savi vaikai paaugo, tada pradėjau žaislus nerti. Sūnėnams juos dovanojau, greitai dėl to tapau geriausia jų drauge“, – su šypsena prisiminė tautodailininkė.
Vilandos žaisliukai be galo mieli, tad vaikams jie patiko. O ir suaugusiesiems jie kelia šypseną. Skiauterėtas gaidys, draugiška meškiukų porelė ar skrybėlėtas ežys, o kur dar ilgų blakstienų savininkė knysliukė! Rankų darbo žaislai išties labai gražūs. Tik nė vieno jų dabar moters namuose greičiausiai nerastume: visi išdovanoti, kiti ir į užsienį iškeliavę. „Vieną žaislą padovanojau savo draugei, grįžusiai iš Švedijos. Kai švedai pamatė, ir jie užsinorėjo. Savo nertus žaislus tuomet siunčiau į mugę“, – pasakojo žaisliukų kūrėja.
Kaip teigė Vilanda, nunerti žaisliuką nereikia didelės kūrybos. Čia vėlgi daugiau… matematikos rastume, nes būtina išskaičiuoti ir suskaičiuoti nėrimo akeles, įvertinti visus reikalingus dygsnius. Kūryba, jos manymu, prasideda tada, kai reikia tą žaislą aprengti – štai tada prireikia fantazijos suderinti spalvas, nuspręsti, kaip turėtų atrodyti kuriamas žaislas. Beje, visi žaislų rūbeliai siūti pačios Vilandos.
Išskirtiniai atvirukai
Šiuo metu V. Daiginienės laisvalaikis skirtas jau nebe žaislams ar siuvinėjimui. „Nesakau, kad daugiau niekad negrįšiu prie šių savo pomėgių, pastebiu, kad pasiilgstu to, juk dar namuose laukia nebaigtas kryželiu siuvinėti paveikslas, akis vis užkliūva už nertos varlės“, – kalbėjo ji. Tačiau dabar moteris visą dėmesį skiria atvirukų gamybai. Šis procesas turi net išskirtinį pavadinimą – skrebinimas. Tai vis labiau populiarėjanti rankdarbių rūšis. Naudojant šią techniką galima pasigaminti originalių atvirukų, knygų skirtukų, įvairiausiomis detalėmis iš popieriaus dekoruoti nuotraukų albumus.
„Atvirukus darau todėl, kad man patinka. Nors užtrunku gana ilgai – iki vienos savaitės vienam atvirukui, nes kurti galiu tik laisvu laiku, o turint šeimą, dar pagrandukę dukrą, jo yra tikrai nedaug“, – pomėgio subtilybėmis dalijosi tautodailininkė.
Darbai – parodoje
Vakar Plungės kultūros centre buvo atidaryta Plungės rajono tautodailininkų jubiliatų kūrybos paroda. Joje eksponuojami ir V. Daiginienės darbai. Vilanda kuklinosi, kad įvairios parodos tikrai nėra jos siekiamybė. Kuria ji daugiau dėl savęs, dėl artimų žmonių, kuriuos pradžiugina savo darbais. Tai teikia malonumą, kaip ir pati rankdarbių kūryba.
„Kažkas šoka, dainuoja, sportuoja – žmogui to reikia, nes tai darydamas jis jaučiasi gerai. Taip ir aš. Jei visa tai man neteiktų džiaugsmo, juk nedaryčiau. Grąžą matau pačiame kūrybos procese, emocijose. Ne viskas juk pinigais matuojama“, – įsitikinusi V. Daiginienė.
