Ir vėl pasaulis pakraupęs sustingo – ankstyvą antradienio rytą, kai gatvėse daugiau skubančių žmonių, pralietas kraujas Briuselyje: sprogimai oro uoste ir metro. Vis galvoju, kaip reikia taip praplauti smegenis, kad keršto troškimas aptemdytų protą? Ką jaučia teroristas, kai žino, kad mygtuką paspaudusi būtent jo ranka pasės niekuo nekaltų žmonių mirtį? Negi tik tas pasakiškais pažadais apipintas anapusinio pasaulio miražas gali tapti viso gyvenimo tikslu? Tėvynės meilė… Kokia ji kiekvieno širdyje skirtinga…
O juk ir mums dainius sakė: „Kam nusviro galva, tam dangaus angelai…“ Tačiau tokie pažadai nebeuždega šiuolaikinio lietuvaičio patriotinių jausmų. Ir Kovo 11-osios švęsti su jaudulio ašaromis akyse nebepuolėme… Tiksliau – puolėme. Kaip silkės – tuntais, bet… į Lenkiją. Turistiniais autobusais ir savo automobiliais, spausdami pinigines. Užuot šventę kaip tikri patriotai, patraukėme į Suvalkus. Pigesnio kąsnio suvilioti.
Visai neseniai žurnalistės Rūtos Janutienės laidoje girdėjau, kaip dėl tokio gėdingo lietuvaičių plūstelėjimo tądien į kaimyninę valstybę priekaištus tautiečiams žėrė parlamentarė Irena Degutienė, išraiškingai klausdama: „Ar jie nemyli Lietuvos? Ar jie nenori švęsti tos mūsų didžios šventės?“ Myli. Ir nori. Bet valgyti nori labiau.
Besiklausydama, kokie mes (tauta) esame nesąmoningi (visai kitokie nei jie – parlamentarai, traukiantys himną) ir kaip tokiu elgesiu žeminame tėvynę (ko gero, taip būtų galima apibendrinti), iš gėdos net raustelėjau. Šiek tiek. Gal dėl to, kad irgi to apdainuoto „vainiko iš deimantų“ neverta, nes triūsiau namuose. Tiesa, apsipirkti nevažiavau, bet kažin kaip būčiau pasielgusi, jei gyvenčiau arčiau to pasienio…
Beje, konservatorė kiek vėliau patikslino, kad savo priekaištus dėl lietuvių antplūdžio pas kaimynus skyrė pirmiausia dabartinei valdžiai, kuri esą žmones privedė prie to. Žmonės neva nekalti, jie gali važiuoti, kur nori ir kada nori (www.delfi.lt). Na, ir už tai ačiū.
Cinikas pasakytų: „Meilė ateina ir išeina, o valgyt noris visada.“ Gal ir šiurkštoka frazė, bet tam, kad čia būtų gera gyventi, sąžiningai dirbančiajam pirmiausia turi netrūkti duonos kasdienės. Ir svarbiausia – pagarbos.
Sako, laimingi žmonės turi turėti blogą atmintį. Deja, prisimenu, kad buldozeriniu principu prastumtą naktinę mokesčių reformą mums ant lėkštutės „patiekė“ anos Vyriausybės koalicija, kurioje konservatoriai turėjo daugumą… Tauta tuomet kaip ir dainuojančios revoliucijos laikais nekviesta susirinko prie Seimo. Tik nebedainavo, o apmėtė Seimą kiaušiniais.
Dabar, artėjant naujiems Seimo rinkimams, politikai turi dėl ko pasukti galvas. Ko gero, lengviausia pažerti kritikos dabartinei valdžiai. Tačiau… gal juokiasi puodas, kad katilas juodas?
