Gruodžio 1-ąją, sekmadienį, prasideda adventas, kartu ir naujieji liturginiai metai. Lotyniškas žodis „adventus“ reiškia „atėjimas“, jį galima versti ir „buvimas“, „atvykimas“. Advento laikas trunka keturias savaites iki Kalėdų ir simbolizuoja Bažnyčios šiomis „paskutinėmis dienomis“ situaciją, kai Dievo tauta laukia šlovingo Kristaus sugrįžimo ir Jo amžinos karalystės įkūrimo. Bažnyčios situacija primena Izraelio padėtį Senojo Testamento istorijos pabaigoje: tremtis, laukimas ir viltis, maldingai laukiant Mesijo pasirodymo.
Šiandieninius dešimtmečius paprašėme pakalbinti kelių skirtingų kartų savo šeimos narius ir užrašyti, kaip jie praleisdavo advento laikotarpį ir kaip švęsdavo Kalėdas.
Saulė užrašė mamos, tėčio, močiutės, senelio ir net prosenelės prisiminimus.
Prosenelė Bronė, 84 metų: „Vaikystė prabėgo kaime. Vaikų ten buvo daug, kiekvienoje šeimoje po tris ar keturis. Kalėdų pradėdavome laukti nuo Šv. Andriejaus. Tamsūs, ilgi vakarai slinkdavo su kaimynais ir jų vaikais vakarojant tai vienoje, tai kitoje troboje. Žmonės gerai tarp savęs sugyveno, tad susiėję į krūvą kartu nudirbdavo savo atsineštus darbus: verpė, audė, pančius vijo, kedeno vilnas, plėšė plunksnas, nagines raukė. Vyrai traukdavo lietuvių liaudies dainas, moterys giedodavo, jaunimas ir vaikai žaisdavo įvairius žaidimus, daugiausia ratelius. Labai laukdavome kalėdininkų. Jie atvažiuodavo arkliais kinkytose rogėse, nes sniego tada buvo daug. Pirmosiose sėdėdavo kunigas, antrosiose – vargonininkas, o trečiosiose – zakristijonas. Kunigas pašventindavo namus, palaimindavo juose gyvenančius, vaikus paklausinėdavo poterių, apdalydavo šventais paveikslėliais, saldainiais. Labiausiai tuo laikotarpiu stengdavomės nesipykti, klausyti tėvų, jiems kuo daugiau padėti.“
Močiutė Danutė, 56 metų: „Mano vaikystė praėjo sovietmečiu, bet augau šeimoje, kurioje tikėjimas buvo labai svarbus. Tėvelis buvo bažnyčios maršalka, su sesutėmis ėjome adoruoti, berti gėlių. Per adventą šeimoje daugiau melsdavomės, pasninkaudavome, laikėmės rimties ir labai laukdavome Kalėdų. Kalėdininkai tuo metu nelankydavo šeimų, tai buvo uždrausta. O mokykloje teko dėl tikėjimo daug iškęsti: tėvelius kviesdavosi direktorius ir klasės mokytoja, vėliau – auklėtoja, piešdavo mūsų, tikinčių vaikų, karikatūras ir dėdavo į mokyklos sienlaikraštį. Bet tikėjimas ir visos su juo ateinančios tradicijos buvo svarbesnės. Esu labai dėkinga tėvams, kad mums, vaikams, padėjo nepalūžti. Vienas mūsų brolis tapo kunigu.“
Senelis Pranas, 59 metų: „O aš užaugau šeimoje, kuri neturėjo bažnytinių tradicijų. Tėvai nebuvo tikintys, tad ir advento bei Kalėdų laiko kaip nors neminėdavome. Bet ypatingai švęsdavome Naujųjų metų šventę. Tik vedęs tavo močiutę, sužinojau, ką reiškia tas gražus laikas, tada pirmą kartą valgiau ir Kūčių vakarienę. Tačiau savo vaikus jau galėjau auklėti tikėjimo dvasia.“
Mama Rasa, 33 metų: „Mano kartos vaikams pasisekė, nes Lietuva atgavo nepriklausomybę ir galėjome visada švęsti gražiausias metų šventes be jokios baimės. Nuo mažiausių dienų, kiek save prisimenu, sekmadieniais lankau bažnyčią. Labai laukiu Kalėdų, tas laukimas nuo vaikysės apgaubtas kažkokia paslaptimi. Ypač patinka rarotai – šv. Mišios ankstų sekmadienio rytą. Į jas vesdavosi prosenelė, močiutė, mama, dabar savo vaikus vedamės. Susitinkame bažnyčioje kelios kartos. Po šv. Mišių einame kartu valgyti pusryčių tai į vienus, tai į kitus namus. Džiaugiuosi, kad visi gyvename Plungėje.“
Tėtis Mindaugas, 35 metų: „Aš irgi užaugau tikėjimą praktikuojančioje šeimoje. Ir su tavo mama susipažinome ateitininkų organizacijoje, būdami studentai. Džiaugiuosi, kad tėvai įskiepijo tikėjimą. Mano seneliai iš abiejų pusių jaunystę praleido tremtyje, Sibire. Jie daug kartų yra pasakoję, kaip ten įvairiausiomis aplinkybėmis, žinoma, nelengvomis, ruošdavosi Kūčioms ir Kalėdoms. Kartais net kalėdaitį, atsiųstą iš Lietuvos, turėdavo. O kai laukiame kalėdininkų, visada prisimenu močiutės, promočiutės, kurios vaikystę praleido Aukštaitijos kaimeliuose, pasakojimus, kaip kalėdojantis kunigas jų namuose kartais likdavo nakvoti ir vakarus praleisdavo jų šeimoje, organizuodamas žaidimus, giesmių mokymąsi. Kitą dieną mama leisdavo vaikams net į mokyklą neiti, kad visi kartu gražiai išlydėtų kleboną. Įspūdžiais, sako, dalydavęsi vos ne iki kitų Kalėdų.“
Pati dešimtmetė džiaugiasi, kad greitai prasidės didysis laukimas. Jai, kaip šiuolaikiniams vaikams, patinka, kad jau lapkričio pabaigoje pasipuošia parduotuvių vitrinos, kad tėvelis apraizgo namo stogą žybsinčiomis lemputėmis, bet per adventą ji bando laikytis ir senųjų tradicijų, tokių kaip pasninkas penktadieniais. Tomis dienomis ji nevalgo saldainių, pyragaičių ir išbūna be telefono arba kompiuterio. Tą patį daro ir sesutės. Net kalėdinius žaisliukus praėjusiais metais darė pačios ir jais puošė eglutę. Labiausiai mergaitės laukia Kalėdų Senelio, to tikrojo, ne jo „pavaduotojo“. Saulei labai svarbi ir Kūčių vakarienė su šeima, kur prie stalo dar vis susirenka net keturių kartų atstovai.
Jonui pavyko užrašyti trijų kartų šeimos narių prisiminimus. Jo proseneliui, taip pat Jonui, per šias Kalėdas sueis 87-eri. Štai ką jis prisimena: „Augau Biržų rajone, trylikos vaikų šeimoje. Mūsų kraštuose labai populiarūs buvo kalėdiniai turgūs, kuriuos žmonės vadino kermošiais arba moterų saldaturgiais. Mama prikepdavo visokių kiškučių, gaidžiukų, viščiukų, o mes, vaikai, nešdavome juos parduoti. Kartą neiškentęs net keletą suvalgiau. Visą savaitę neradau vietos, taip širdį gėlė, o sekmadienį nuėjau išpažinties ir viską pasakiau. Kunigėlis pagyrė už švarią sąžinę ir, žinoma, atleido tą nuodėmę. Dar labai įstrigę atmintin rarotai. Tą rytą keldavomės ketvirtą valandą ryto, kad spėtume susiruošti. Juk reikėjo ir gyvulius apeiti, ir pasipuošti. Šeštą valandą jau išeidavome, nes iki bažnyčios buvo beveik 10 kilometrų. Eglutę puošdavome tik Kūčių dieną, ant jos šakų kabindavome saldainius gražiais popieriukais, raudonus obuoliukus, uždegdavome pačių lietas žvakutes.“
Močiutė Janina, 64 metų: „Mano vaikystės adventai sutapo su sovietmečiu, kai viskas buvo draudžiama. Bet visada švęsdavome ir Kūčias, ir Kalėdas. Gyvenome vienkiemyje, toli nuo pagrindinių kelių. Todėl dar ir šiandien dažnai iškyla prisiminimuose rogių kelias, kuriuo arkliais kinkytose rogėse, labai šiltai apsirengę, lėkdavome į rarotus kitoje parapijoje. Tėveliai buvo kaimo mokytojai, todėl į savo parapijos šv. Mišias saugiau buvo nevažiuoti. Vyresnis brolis, kuris jau buvo studentas, parvežė iš Kauno skambalėlius. Neapsakomas jausmas buvo lėkti baltais laukais jiems skambant. Prisimenu kalėdaičius su rūtos šakele, juos mama siųsdavo į Ameriką savo seseriai, mano tetai. O teta atsiųsdavo nepaprasto grožio skarelių, kuriomis pasipuošę važiuodavome į Bernelių Mišias. Labai ryškiai atmintyje išlikęs namų tvarkymas paskutinę savaitę prieš Kalėdas, kai eglišakėmis iki baltumo šveisdavome grindis.“
Pats Jonas, gimęs tą pačią dieną, kaip ir prosenelis – Kalėdų dieną, švęs savo dešimtmetį. Kokios jo, kurį nuo prosenelio skiria net 77-eri metai, Kalėdos? „Adventas man patinka, nes kiekvieną dieną vis arčiau Kalėdos. Man patinka puošti eglutę ir laukti dovanų. Į bažnyčią eiti ne visada patinka, bet reikia. Toks laikas. Ir prosenelio nenoriu nuliūdinti. Jis labai džiaugiasi, kad mes tikime Dievą. Man patinka padėti mamai kepti sausainius ir meduolius, o tėveliui – puošti kiemą girliandomis. Žinoma, tos dovanos – ne pats svarbiausias dalykas. Didžiausia dovana man, kad mylimas prosenelis dar ilgai ilgai gyventų.“
Šiandieniniai dešimtmečiai pasakoja ir apie kitokias, labai modernias tradicijas, pavyzdžiui, kad Kūčių vakarienės jie renkasi ne šeimoje, o tėvelių su draugais išsinuomotoje pirtyje ir joje švenčia Kūčias linksmai, triukšmingai, ir ne su pasninko patiekalais. Kiti sako, kad jų tėveliai taip užsiėmę, jog apie kokius nors advento papročius neturi net kada pagalvoti, o į bažnyčią niekada neina.
Šiandien pasigirsta nuomonių apie suverslintas Kalėdas, apie tai, kad vis labiau tampame nebe tauta, o vartotojais. Jeigu lyginame smetoninę Lietuvą, sovietinę Lietuvą ir dabartinę Lietuvą, jeigu bandome žvelgti per vertybių prizmę, tikrai matome pokyčius. Tradicijas jau pradedame įsprausti į tam tikrus rėmus. Konkuruojame, kuriame mieste pastatyta eglutė gražesnė, brangesnė… Bet turime labai pasistengti, kad tradicijos, ateinančios iš mūsų praeities, išliktų. Džiugu, kad vaikai prie Kūčių stalo susėda su kelių kartų atstovais, kad nori iš jų perimti tai, kas visada buvo gražu ir šventa. Tuoj tuoj prasidės tas nuostabus didysis laukimas. Sugrįžkime mintimis į Kristaus dieviškumą, pamilkime širdimi, dvasia. Didžiuokimės, kad esame krikščionys – juk nuo Kristaus gimimo žmonija skaičiuoja šios eros metus.
