
Apie ką yra Kalėdos? Apie kalnus dovanų, mandarinais, imbieriniais sausainiais kvepiančius ir girliandomis bei žaisliukais padabintomis eglutėmis išpuoštus namus, apie džiaugsmą būti kartu, o gal priešingai – apie ramybę, susitelkimą? Turbūt kiekvienam iš mūsų jos ką nors atneša. Irenos ir Alvido Bakanauskų šeimai Kalėdos yra labai svarbi šventė, kuri dovanoja galimybę stabtelėti tarp visų darbų ir tiesiog pasidžiaugti tuo, ką turi gyvenime svarbiausia – savo artimais žmonėmis. „Esu be galo laimingas žmogus“, – sako ponia Irena. Tai kur slypi jų laimė?
Abu – kultūros ir meno žmonės
Bakanauskų namuose išties tvyro Kalėdų dvasia. Čia netrūksta ir žybsinčių girliandų, ir gražios žaliaskarės, bet turbūt šiuo metu didžiausias šių namų džiaugsmas – kambaryje miegantis mažasis Girius, kuris kartu su mama Ugne trumpam svečiuojasi pas senelius Plungėje. Turbūt niekaip nepavyktų nuslėpti, kad mažylis yra ypatingas, nes prakalbus apie patį mažiausiąjį anūką Bakanauskai spinduliuoja ta šviesa, kurią gali skleisti tik seneliai: jų akyse ir balse rūpestis, meilė. „Iš viso turime penkis anūkus, keturias mergaites ir, štai, vieną berniuką. Vyriausiai anūkei greit bus 20 metų, tikimės, sulaukti ir proanūkių, aš to noriu“, – didžiuodamasis užsiminė Alvidas.
Irenos ir Alvido Bakanauskų plungiškiams turbūt pristatyti nereikia. Tai puikiai visuomenėje žinomi ir matomi žmonės. A. Bakanauskas – Žemaičių dailės muziejaus direktorius, Irena – Plungės Mykolo Oginskio meno mokyklos chorinio ir solinio dainavimo mokytoja, jaunių choro ir mergaičių ansamblio vadovė. Abu – kultūros ir meno žmonės, atsidavę savo darbui. Juk tai, kad savo darbe kiekvienas iš jų skaičiuoja kelis dešimtmečius, pasako daug.
Plungėje – dirbti, gyventi ir… mirti
Alvidas – grynakraujis plungiškis, kaip pajuokavo, yra „kepyklinis“, o tai, kad visą gyvenimą liko gyventi Plungėje, jam savaime suprantamas dalykas. „Aš įsivaizdavau, kad Plungėje esu gimęs ir tik Plungėje turiu dirbti, gyventi ir mirti. Mano tokia nuomonė buvo“, – sakė jis. O galimybių išvykti buvo. Su šypsena Alvidas prisiminė kadaise gautą pasiūlymą pabandyti dirbti diktoriumi televizijoje. Nesutiko. „Tada dar dirbau Plungės kultūros namuose, buvo atvykęs diktorius Baranauskas, kuris ir pakvietė mane pabandyti dalyvauti atrankoje, sakė matantis, kad aš tikčiau tam darbui, bet nesutikau. Taip likau Plungėje, bet užtat žmoną parsivežiau iš Kauno“, – šyptelėjo Alvidas.
„Po tokių eilių – amen man“
Bakanauskai susipažino studijų metais Klaipėdoje. Alvidas konservatorijoje studijavo režisūrą, Irena – chorvedybą. Kuo žemaitis sužavėjo kaunietę? „Man įstrigo Alvido balsas. Žinokit, niekada netikėjau, kad jis žemaitis, jis taip gražiai literatūriškai šnekėjo, buvo labai impozantiškas, juodu ilgu paltu, baltu šaliku apsivyniojęs…“ – prisiminė moteris. Ir dabar Irena pamena eiles, kuriomis Alvidas pirmą kartą atkreipė jos dėmesį stoviniuojant studentų diskotekoje. „Jis atsistojo šalia ir sako: „Žybsi akys kaip angliukai ir juodi, juodi plaukai. Tu šypsaisi, raganiuke, mano meilė tau – juokai?“ Alvidas labai mėgo Širvio poeziją. Ir ką? Po tokių eilių – amen man“, – nusijuokė moteris.
Pasirodo, gyvenimas išties stebina ir krečia išdaigas: juk dar prieš pažintį su Alvidu Irena su studentais draugais lankėsi Plungėje ir tuomet mūsų miestas jai netgi labai nepatiko. „Išties likimo pokštas, bet kai atsiranda meilė, ar kas tuomet berūpi, tada kad ir į pasaulio kraštą“, – pastebėjo Irena. Moterį žavėjo ne tik Alvidas. Labai didelį įspūdį jai darė vyro šeima, jų tvirtas tarpusavio ryšys, kuris tapo pavyzdžiu kuriant ir jų šeimą.
Pavyzdys – tėvų šeima
Bakanauskai kartu jau 43 metus. Neslėpė, kad per tuos metus būta visko – kaip visose šeimose, tačiau nė kartą nebuvo suabejota savo šeima. Kaip išsaugoti darną tiek metų? „Davęs tą priesaiką tu turi žinoti, kad tai tavo žmogus ir visam gyvenimui. O per bendrą gyvenimą bus visko. Bet kai tu žinai, kad ar susipykus, ar kažkam atsitikus, tu vis tiek turi tą žmogų šalia – labai svarbu. Alvidas yra labai geras. Vienintelis dalykas, kas galėtų mus išskirti, – tai smurtas šeimoje, nesitaikstyčiau niekada. Man visada rūpėjo Alvido nuomonė, man būtinai reikia žinoti, ar jam gerai, ar kas patinka, nepatinka, kartais gal jam ir nepatinka tai“, – kalbėjo Irena. Alvido manymu, santykiuose reikia turėti kantrybės.
Suprantama, kad meilė bėgant metams įgauna kitokią išraišką, viskas keičiasi įgyjant gyvenimo patirties. Tačiau svarbiausia – išlaikyti pasitikėjimą ir pagarbą vienas kitam. „Ir dabar kasryt mes neatsisveikiname nepasibučiavę, kasdien pietaujame, apskritai valgome kartu, vienas kito laukiame“, – pasakojo Bakanauskai.
Irena kažkada į Alvido tėvų šeimą žiūrėjo kaip į pavyzdinę, tai šiandien jiedu patys yra tapę pavyzdžiu savo trims vaikams. Ugnė neslėpė, kad būtent tėvai yra tie žmonės, į kuriuos ji kreipiasi patarimų ir pagalbos kuriant jau savo šeimą.
Apie išbandymą
Bakanauskai neslėpė, jog jų šeimai teko išbandymas, po kurio jų santykiai dar labiau sutvirtėjo, kad nebeliko vietos nekalbadieniams ir pykčiams. Alvidui teko išgyventi onkologinę ligą. „Kai supranti, jog galime netekti vienas kito, tada visai kitaip pradedi viską vertinti, atsiranda kitos vertybės gyvenime“, – sakė Irena. Pats Alvidas mano, kad iki to buvęs gyvenimo būdas, rūpesčiai, dešimtmetį trukusios namo statybos, darbe patiriamas stresas dėl valdžios priekabių atsiliepė jo sveikatai. Todėl teko kurį laiką stabtelėti: liga privertė žvelgti į gyvenimą kitaip. Tuo metu buvo atrastas ir tikėjimas. Laimei, šiandien liga yra atsitraukusi. Ir dėl to šeima labai džiaugiasi.
Kalėdos – savuose namuose
Kas Bakanauskų šeimai yra Kalėdų stebuklas? Abu nedvejodami atsakė – stebuklas jiems yra jų šeima ir žinojimas, kad visi turi galimybę pabūti kartu, nesvarbu, kad gal kartais fiziškai visiems ir nepavyksta susieiti, svarbiausia jausti, kad yra vieni kitiems reikalingi, mylimi ir mylintys. Šias Kalėdas Irena ir Alvidas sutiks dviese. Ugnė su šeima keliaus į svečius pas Norvegijoje gyvenančius brolius Karolį ir Žilviną, kuriems nedažnai pavyksta grįžti į gimtus namus.
Aišku, naudodamiesi šiuolaikinėmis technologijomis jie vienas kitą matys, kalbėsis – turės galimybę džiaugtis vienas kitu ir išlaikyti savo šeimos Kalėdų tradicijas: dalytis kalėdaičiu ir bendra malda, dėkoti už buvimą kartu.
„Išvykti aš negaliu, nes turiu įsipareigojimą mūsų bažnyčiai, esu vargonininkė, vadovauju Sumos chorui, kuris gieda per visas didžiąsias šventes. Mes su Alvidu esame bažnyčios žmonės, mums svarbus yra tikėjimas, jis užima svarbią vietą gyvenime“, – kalbėjo Irena. O Alvidas šypsodamasis pridūrė, kad Kalėdas jis galintis švęsti tik savo namuose – kitaip ir negali būti.
Irenos ir Alvido linkėjimai
Ko artėjančių švenčių proga plungiškiams palinkėtų Bakanauskai?
„Aš palinkėčiau nesipykti, susitaikyti su visais ir svajoti, nes visos svajonės tikrai pildosi. Kaip Mozė yra pasakęs kažkada, kai dykumoje trūko vandens, ir liepė kasti vandeniui taką, nesvarbu, kad nelis… Reikia tikėti ir svajoti, reikia statyti namą, nors ir neturi pinigų. Iš svajonės tik viskas randasi gyvenime, – mano Alvidas. – Aš svajoju, kaip mudu su Giriumi šitame beržyne pasistatysime namelį, auginsime kieme vištas. Esu statytojas – ne griovėjas. Mano svajonė būtų ir toliau gražiai gyventi. Man visada pirmiausia buvo šeima, paskui – darbas, tėvynė. Valstybė juk ir susideda iš šeimos. Nesmerkiu nenorinčių kurti šeimos, bet ties jais juk ir užsibaigs jų gyvenimas, nebebus jokio tęstinumo. Tik šeima gali gimdyti vaikus, kurie stiprins valstybę.“
„Aš kviesčiau visus susirinkti šeimoje prie bendro stalo, tai didžiausia vertybė, o visi darbai, turtai… Nors vaikai ir toli, bet mums didžiausia vertybė yra šeima. Labai trokštame, kad būtume per didžiąsias šventes kartu. Plungės žmonėms to ir palinkėčiau, kad susirinktų, kiek leidžia galimybės, pas savo tėvus prie bendro stalo, tėvai, vaikai, anūkai, proanūkiai – tai didžiausia laimė ir dovana. Aš esu be galo laimingas žmogus ir labai norėčiau, kad išliktume sveiki, kad su Alvidu matytume, kaip gyvena mūsų vaikai, anūkai“, – apie savo svajonę prasitarė ponia Irena.
„Išties tėvai labai gražiai pasakė. Visiems turbūt reikia ramybės. Linkiu visiems kuo lėtesnių Kalėdų, linkiu jas išties pajausti savo šeimose“, – pridūrė Ugnė.