Tęsinys. Pradžia Nr. 82 (2007 m. lapkričio 6 d.)
2017 07 09
Iš medžioklės tykant parsiradau penktą ryto. Žmona nė nepajuto, nors mašina prabirbė jai pro pat langus. Sekmadienis ir dar atostogos, o ir šiaip mėgėja ilgiau pamiegoti. Nejuto, kaip brazdėdamas į seifą padėjau šautuvą, nunešiau į rūsį sumedžiotą mėsą. Parpia sau, šnopuoja, nors iš patrankos šaudyk!
Gali žmonai nesiskųsti bemiege naktimi. Pasakys, kad niekas nevijo į medžioklę.
Ta praėjusi naktis buvo tiesiog šerno paieškos detektyvas.
Į tykojimo aikštelę kuiliukas išėjo gana anksti, prieš pat devynias vakaro. Esu įpratęs neskubėti šauti ir išsiaiškinti, ar tai medžiojamas žvėris.
O šernas besąs jautrus. Matyt, į jį yra šauta. Pasisukinėja ir, atrodo, tuoj pat ners į tankmę. Paleidžiu šūvį. Knislys kaip kulka dingsta iš akių, net nespėju suprasti, ar kliuvo.
Iš mašinos atsivedu žvėrių ieškoti išmokytą savo dratharų veislės kalę. Ta greitai aptinka šerną. Iš tolo girdžiu, kur ji, nes porą kartų suloja, o dar ant kaklo pakabintas skambaliukas nurodo, kur šuo.
Ateinu, pagiriu dratharę, kaip visada pavaišinu už gerą darbą.
Pareidamas prie bokštelio vis nulaužiu kokią šaką. Vyrai dar bokšteliuose, dar laukia savo laimikio. To šerno parvilkti ateisime jau naktį, tad nulaužtos šakos parodys, kur jis guli.
Sutemo. Medžioklė baigta. Su pora klubo narių, pasišviesdami prožektoriais, traukiame į mišką prie šerno – partempsime laimikį prie mašinos. Nerandame. Vis aptinkame tas nulaužtas šakas, o knislio – ne. Mano kalė bėgioja su skambalu po kaklu po mišką ir to šerno nebeieško. Matyt, suvokia, kad mes žinome, kur guli, tad nebėra reikalo stengtis.
Atvirai pasakius, nusibodo ta šerno paieška. Tik vienas kolega vis prajuokindavo. Jis vadinamas „jaunu“ medžiotoju. Išėjo į pensiją ir įstojo į medžiotojus. Patyrimo dar nelabai… Į šoną nuėjęs mums rėkia, kad tuoj bus prie šerno, kad jis urzgia. Aš atsakau, kad greičiausiai barsuką sutiko ir tas suurzgė, kodėl po jo pamėgtą mišką ir dar naktį vaikštome. Anas vėl šaukia, kad akys švyti, atseit greit bus prie šerno. Mes suprantame, kas žybsi, ir juokaujame, kad ten tik jonvabaliai.
Visą vakarą ir naktį lijo. Gal valandą peršlapę po mišką praslampinėjome ir šerno neradome. Pamaniau, kad ateityje kas metrą šaką nulaušiu ir gal reikėtų kokį raudoną skudurą pririšti prie medžio, kur guli laimikis.
O dar buvo juoko, kai paklaidžioję po mišką užėjome bokštelį. Net nustebau, iš kur jis. Vyrams sakau, kad, matyt, kokio nors brakonieriaus, bet greitai įsižiūrėjau, kad mano. Čia jau visai apsijuokiau.
Medžioklėje buvęs svetys turėjo termovizorių, tad patikino, jog tuoj šerną ras. Atvažiavo su kitu klubo nariu parodyti vietos. Vaikščiojo, vaikščiojo netoliese, kur turi gulėti šernas, – nėra jo, o dar pametė prožektorių ir neberado.
Galutinai supratome, kad be ryto nieko nebus. O svečias dar ėmė abejoti, girdi, gal aš tik pajuokavau ir suvaidinau, kad paguldžiau knislį.
Parsirandame į namelį. Daugelis klubo narių iš manęs šaiposi ir jau namo išvažiuoja. Neskuba tik Arūnas, kurio „jagelis“ ne kartą pasižymėjo surasdamas sumedžiotą žvėrį. Prašau, kad važiuotų paieškoti. Bet tas branginasi. Girdi, reikės šunį maudyti, nes kartu su juo miega. Prikalbinu. Netrukus parsiranda radę mano kuilelį. Buvęs arčiau, nei mes ieškojome.
Tikriausias šerno detektyvas. Kolegos iš manęs juokiasi, girdi, ar į dienoraštį parašysi? Tenka rašyti, nes jie skaito „Plungės“ laikraštį ir puslapį apie gamtą. Jei ant nosies būtų balandžio 1-oji, tai sakytumėte, kad sugalvojau tą šerno istoriją.
Pasijuokti sveika ir iš savęs, ne tik iš kitų. Tai skatina ir mano neseniai išleista knyga „Medžiotojų humoras“. Oi, kiek po jos išleidimo man elektroniniais laiškais pasipylė medžioklinio humoro… Ko gero, teks ruošti antrą panašią.
Ta šerno paieška ilgai liks atmintyje. Beje, su juo susijusi istorija turėjo tęsinį po kelių dienų.
Tuo metu į mano kiemą buvo atvežta malkų. Tad medžioklinį automobilį kelioms dienoms palikau tiesiog gatvėje, o pats važinėjau su kitu. Ta mašina kartais pasinaudoja marti. Po kelių dienų ji nuėjo prie automobilio, bet vos ne vemdama nubėgo šalin. Pasirodo, pamiršau bagažinėje šuniui skirtas šerno atliekas, ir jos per kelias saulėtas dienas baisiai prasmirdo. Atrodo, kvapelis liks ilgam.
Dabar kolegos juokiasi: girdi, nenori marčiai duoti mašinos, tai susmardinai.
baisu