2018 09 10
Ir vėl šauni buvo ančių medžioklė. Tiesa, klubo rekordas – 49 antys – nepasiektas, bet „nutupdytos“ 29-ios irgi šis tas. Šiaip jau po kelių medžioklių antys tapo itin jautrios ir einant artyn pelkės pakyla.
O naktį (pagal grafiką) teko budėti medžioklės plotuose. Yra toks posakis: kas nesaugo faunos, tas neturi teisės medžioti. Kitas čia pritinkantis: medžioklė – gamtosaugos motina.
Medžiotojo Augusto žmona Elena pasišovė pasigrožėti nakties gamta ir pasiklausyti elnių, tad sutarėme, jog ji su vyru budės iki pusiaunakčio, o paskui aš. Jiems tai itin patogu – pačiuose klubo medžioklės plotuose gyvena. Tik dar sutarėme, kad telefoną turėtų po ranka, jei kartais pasirodytų brakonierių ir prireiktų talkos, nes aš budėsiu vienas.
Naktis buvo įspūdinga: žvaigždė prie žvaigždės. Gaila, kad nelabai išmanau astronomiją, tad negalėjau sau pasakyti, kaip kuri vadinasi, bet įspūdis didžiulis. Vėjelio jokio. Už upės užmaurojo elnias. Su didžiuliais tarpais apie save gentainiams „prakalbo“.
Kadaise su žmona ir vaikais rugsėjo viduryje važiuodavome pasiklausyti elnių koncerto. Būdavo, kokius aštuonis ar dešimt maurojančių išgirsdavome. Dabar kur kas mažiau. Net neabejoju, kad elnių, kaip ir kitų kanopinių žvėrių, populiaciją mažina vilkai, pirmiausia sudraskydami jauniklius, aišku, ir brakonieriai.
Rytą telefonu kalbėjomės su Elena. Moteris dėl elninių žvėrių mažėjimo man pritarė. Anot jos, visada savo ūkio dobilienoje matydavo gulinčias elnių pateles su jaunikliais ar kokį raguotį, o dabar jau nebematyti, tik vienas mauroja.
Tačiau ta naktis jai buvusi įspūdinga. „Mano brangusis knarkia, o aš elnio maurojimo klausausi. Žvaigždės švyti. Dar danguje pasirodė aiški pašvaistė, telefonu bandžiau nufotografuoti, bet nelabai kas išėjo. O štai netoli Telšių rajono ribos, Daukintienės miške, girdėjau vilkų „dainas“, – pasakojo bene pirmoji moteris, saugojusi mūsų klubo medžioklės plotuose gyvenančius žvėris nuo brakonierių.
2018 09 13
Elnių ruja įsibėgėjo, tačiau dar neteko šauti į raguotį. Jei esi padorus, besilaikantis medžioklės įstatymų, tai bet kokio ir neguldysi. Reikia, kad tavo medžioklės kelyje pasitaikytų brandos amžiaus sulaukęs arba selekcinis.
Jau šeštą vakaro esu rujos vietoje. Sėdžiu kolegos Mindaugo (su juo sutarta) bokštelyje. Priešais pusšimčio hektarų pieva, kurios viduryje aukštumėlė, obelis ir dar keli medžiai. Gaila, šiemet per audrą nulūžo vos ne pusė obels. Ten kadaise, prieš kokius penkiasdešimt metų, buvo sodyba. Joje ne viena obelėlė augo. Ko gero, ne kiekvienas iš dabartinio jaunimo žino, kad iš vienkiemių visus vertė keltis į kolūkių keturbučius.
Prie nukritusių obuolių visada ateina kanopiniai žvėrys. Pirmiausia stirnos, paskui elniai, o po jų – šernai. Pastariesiems dažniausiai obuolių nebelieka.
Kai įsitaisiau bokštelyje, iš miško išlindo suaugusi stirna. Iš kitos pusės – dar viena. Abi be vaikų.
Po kurio laiko į pievą išrisnojo ir patraukė prie obels trys suaugusios elnės ir vienas vaikas. Man neliko jokių abejonių – jauniklius jau sudraskė vilkai. Vos tik apie tai pagalvojau, stirnos nulėkė į mišką, elnės subėgo į būrį ir taip pat nušuoliavo paskui stirnas.
Tuo metu Mindaugas parašė žinutę. Klausė, ką matau. Atrašiau. O po to vėl pačiupau telefoną. Paskui elnes nubindzeno du vilkai.
Nenorom į galvą atėjo mintis: ar ilgai dėl plėšrūnų dauginimo kentės medžiotojai? Aplinkos ministerijos yra nustatytas vilkų sumedžiojimo limitas, o jų populiacija kasmet, ko gero, dvigubėja. Ar tik neateis diena, kai prie ministerijos ar Seimo susirinks per 30 tūkstančių šalies medžiotojų ir pareikalaus baigti tą kvailystę, kuri, bene visų medžiotojų ir gamtos žinovų manymu, veda prie gamtos tragedijos.
2018 09 18
Pasigrožėjimo žvėrimis vakaras. Su kolega Mindaugu atvažiavome į elnių rujos vietą ir radome medžiotoją iš Kulių, kuris mūsų medžioklės plotuose turi savo valdą. Jis apgailestavo, kad sugadins mums medžioklę, bet būtinai turi iškirsti nuvirtusius medžius, tad darbuosis iki sutemų.
Nieko nepadarysi. Beliko kažkiek pavažiuoti į šalį. Ten irgi elnių mėgstama vieta. Įlipau į medžioklėms su varovais skirtą neaukštą bokštelį ir iš karto pamačiau kitame ražienų gale besiganančią stirną su dviem vaikais. Netrukus keliuku prašuoliavo kiškis. Už nugaros miške užmaurojo elnias. Tiesiog už kokių 50–100 metrų. Paeina mišku keliasdešimt metrų ir užmauroja. Paskui sugrįžta į tą pačią vietą ir vėl atidaro savo kakarinę. Kolega Mindaugas sakė jį jau matęs, sumedžioti esantis dar per jaunas.
Nuo upės krūmų į lauką išbėgo dvi elnės. Joms iš paskos – penkiašakis raguotis. Pro žiūronus gerai apžiūrėjau – nešautinas, tegu „veselioja“.
Netrukus iš tos pačios pusės į ražienas dar vienas išturseno. Tas atėjo bemaž prie pat bokštelio, tad puikiai jį mačiau – elnelis besąs pasipuošęs antrais ragais.
Ėmė temti. Elniai medžiojami tik šviesoje. Tad ropščiausi iš bokštelio su mintimi, kad toje vietoje šautino elnio nėra. Tačiau visai smagu, kai išvysti tiek žvėrių.
2018 09 29
Kelias dienas stūgavo vėjai, neretai pliaupė lietus, o praėjusi naktis buvo su šaltuku. Nusigiedrijo. Pilnatis.
Elnių ruja gerokai įsibėgėjo. Jau stipriausieji turi savo haremus ir nuo patelių niekur nebeina. Tik nuo stipruolio į kailį gavusieji aplink slampinėja.
Sėdžiu elnių rujos vietoje tikėdamasis pamatyti šautiną. Tai būtų koks „senelis“ (pasiekęs amžiaus ribą) arba selekcinis. Miške užmauroja. Kitas – dar arčiau. Už kokio puskilometrio, už lauko – dar vienas. Vis laukiu, gal kuris pasirodys.
Daugelis prisėlina prie elnio šūvio atstumu, bet aš jau seniai taip nedarau. Iš bokštelio kur kas geriau nustatai, ar elnias tinkamas sumedžioti. Be to, šūvis neabejotinai saugesnis ir tikrai taiklesnis.
Ir štai tas, kuris arčiausiai mauroja, išlenda į pamiškę. Besąs „grieko“ vertas. Ragai masyvūs, plačiai išskėsti, taisyklingi, po šešias atšakas. Amžius greičiausiai kokie šešeri metai. Tokį nevalia sumedžioti.
O elnias vis pastoviniuodamas nužingsniuoja prie kito, už puskilometrio maurojančio. Neabejotinai aiškinsis, kuris stipresnis. Įdomu tai, kad besiganančios trys stirnos nekreipė jokio dėmesio į pro šalį praeinantį elnią.
