Iš dienoraščio

Tęsinys. Pradžia Nr. 82 (2007 m. lapkričio 6 d.)

2018 10 11
Bemiegė naktis, prasidėjusi nuo vakare išdarinėto stirnino, kuris krito be šūvio – gerklę jam perkando greičiausiai lūšis. Taip manau, nes ne kartą žiemą ant sniego teko matyti ir fotografuoti šios plėšrūnės pėdas. Ne tik pėdas, bet ir nužudytą stirną. Šį kartą lūšis nužudė ožį su visai neblogais ragais, tiesa, jau pasiekusį amžiaus ribą, beturėjusį pusę pajuodusių dantų.
Vilkas visada pirmiausia išdrasko pilvą, užpakalinę kūno dalį, o kai perkąsta gerklė, tai tikriausiai lūšies darbas. Skambutis aplinkosaugininkams – informuojame apie stirniną. Jis, matyt, sudraskytas praeitą naktį, nes jokio kvapelio. Bent jau šunims tikrai tiks. Išdarinėjame ir patraukiame į šernų medžioklę.
Sumedžioti elnio (vienas patiestas, o galime dar du) kol kas nepavyksta, nes klubo narių kelyje vis pasitaiko perspektyvūs ar kokie „jaunikaičiai“ – tegu pagyvena. Telefonu gaunu žinutę, kad kolega Artūras paguldė dvimetį kuilioką, bet nusprendžiame dar pasėdėti nakties tamsoje – gal kuriam pasiseks sumedžioti šerną.
Naktis turėjo būti graži, nes dieną buvo itin giedra. Ėmė švytėti žvaigždės. Dangumi gagendamos į pietus vis praskrenda žąsys, tačiau pradėjo dėtis rūkas. Į papildomo žvėrių maitinimo aikštelę atėjo šernai. Pašviesdamas prožektoriumi juos matau, bet tik pridedi šautuvo optiką – „pienas“, ir tiek, visai nieko neregėti. Šernai žvyginasi, bėgioja po aikštelę, o šauti neišeina, tad tenka lipti iš bokštelio.
Namelyje išdarinėjame kiek anksčiau, iki užsidėjo rūkas, Artūro sumedžiotą šerną. Netrukus paskambina Mindaugas ir teiraujasi, ar turiu su savimi šunį, nes jo šautas knislys vietoje nekrito, kraujo nėra, bet būtina ieškoti. Dar perspėja, kad šernas didokas ir, jeigu surasime, dviese iki mašinos nenutempsime. Su medžioklėje esančiu Augustu išsiruošiame į paiešką.
Velniava – ūkininkas yra suaręs lauką ir dalį jo apsėjęs, nors toje vietoje projekte yra restitutinis kelias, kuriuo naudojasi miškų ir kitų valdų savininkai. Negerai! Važiuojame arimais. Miškų verslu užsiimantis Mindaugas piktinasi. Gal nepagalvojo ūkininkas, o gal mano, kad visi pratylės. Abejoju…
Mindaugo šauto šerno kelis kraujo lašelius randame už kokių 100 metrų nuo šūvio vietos, bet toliau nebėra. Mano dratharė Brita bėgioja po mišką ir vis uostinėja. Galiausiai toli už mūsų miške ji agresyviai ima loti – man aišku, kad šernas dar gyvas, kad reikės pribaigti, o šautuvai mašinoje. Vis dėlto prieiname arčiau lojančios kalės. Šernas stovi pasisukęs į šunį, bet akivaizdu, kad jau neturi jėgų pabėgti, tik Britą vis paveja kelis metrus ir vėl smunka į aukštas žoles prie išvirtusio medžio. Na, šernelis dvimetis, ne koks suaugęs kuilys, bet juokai vis tiek menki, nežinia, kuo gali baigtis jo ataka, tad artyn nelendame.
Nieko nepadarysi – tenka bėgti atsinešti šautuvo. Mindaugas paknopstomis skuodžia per mišką tik apytiksliai orientuodamasis, nes nueita gal kilometras, o dar naktis. Pagaliau atsineša šautuvą. Prisikviečiu arčiau kalę. Pribaigiamasis šūvis.
O paskui – problema, kaip tą šerną beveik kilometrą partempti iki mašinos. Vieno akis raudona kaip triušio ir negali jokios rimtesnės apkrovos turėti – tinka tik šautuvą panešti, kitas neseniai po kojos operacijos, trečias vėl ligų pilnas, be to, juoda naktis. Tempiame. Po kurio laiko žiūrime, kad esame toje pačioje vietoje, iš kur pradėjome. Vėl tą šerną velkame mišku, juodai vargstame. Galiausiai pasikviečiame talkon namelyje likusius draugus, ir knislys jau mašinoje.
Pasakojimas, regis, paprastas, tačiau dar kartą įsitikinu, kad medžioklė yra visai neprognozuojama. Kartais sėkmė netikėtai nusišypso, žvėris krenta vietoje, mašina privažiuoji prie pat, o kitąsyk turi gerokai pavargti. Šį kartą iš medžioklės parvažiavau trečią nakties. Buvo toks nepermatomas rūkas, kad greitis tik 20 kilometrų per valandą.
Štai taip ir gyvena medžiotojai… Ir tas pomėgis tikrai ne kiekvieno nosiai. Na, gali tik po parką vaikščioti ir varnas skaičiuoti, bet tai nebus kupinas nuotykių medžiotojo gyvenimas.
2018 10 20
Šiandien visoje Lietuvoje aidėjo šūviai – prasidėjo medžioklės su varovais sezonas, dar vadinamas didžiuoju. Jo pradžia sutapo su bobų vasaros pabaiga. Tegu skaisčios saulės ir nebuvo, bet nebuvo ir jokio vėjelio. Nakties šalnos pakąsti medžių lapai krito ir krito. Jų ant žemės jau daug – iš tolo girdi einantį žvėrį. O žąsys gagendamos dangaus aukštybėse į pietus skrido visą dieną.
Kaip ir visada, sezono pradžioje kiekviename medžiotojų kolektyve pasikalbama, kaip bus medžiojama, į kokius žvėris bus keliamas šautuvas.
Ir kaip nuostabu, kad mūsų „Kontaučių“ klube pačiu pirmu sezono taikliu šūviu pasižymėjo kaip tik tą dieną klubo nariu tapęs Arnas Šapalas – paguldė laputę. Tai pirmas jo patiestas žvėris. Vakare per medžioklės aptarimą jos vadovas Mindaugas Preibys Arnui įteikė atminimo medalį.
Dar savo ilgas uodegas patiesė trys laputės. Jas sumedžiojo Virginijus, Algis, Arūnas. Dvi stirnas paguldė Irmantas. Dar po stirną – Rimantas, Virginijus ir medžioklės vadovas Mindaugas.
Taigi sezono pradžia visai nieko. Vis dėlto norėjosi sumedžioti ir šerną. Tačiau jų akivaizdžiai sumažėjo. Tiesa, per vieną varymą knisliai sugebėjo apgauti klubo vyrus ir į kitą mišką išrūko toje vietoje, kur nebuvo jokio medžiotojo.
M. Preibiui ši diena bus įsimintina, nes buvo išrinktas „Kontaučių“ klubo vadovu. Jis pakeitė aštuonerius metus prie klubo vairo stovėjusį Arūną Garmų. Šiam kolegos įteikė dovaną už gerą vadovavimą. Naujajam vadovui palinkėta, kad ir toliau medžiotojai drausmingai medžiotų, kad prižiūrėtų savo medžioklės ūkį, kuriame – ir namelis, šiuo metu kapitališkai remontuojamas, ir mašina, bet svarbiausia, kad klubo plotuose niekada nemažėtų žvėrių.