Pastarųjų dvejų poledinių ir vasaros žūklės varžybų Plungės jūroje vyriausiuoju teisėju buvo Rimantas Petkus. „Plungės“ laikraštis pasidomėjo, kaip dažnai jis žvejoja, kokių žuvų yra sugavęs ir kokių nuotykių patyręs žūklėje. Be to, R. Petkus vadovauja žvejų klubui „Auksinis kabliukas“.
Na, tikrai nėra nuolatos žvejojančio, kuris negalėtų pasigirti neeiliniu laimikiu. Pasirodo, R. Petkus Platelių ežere į valtį įvertė per 10 kilogramų sveriančią lydeką. Šis ežeras yra jo mėgstamiausia žūklės vieta. Dar Kuršių marios, kur gaudo stintas. Ne kartą šapalus žvejojo Minijos upėje link deltos už Gargždų. Yra ištraukęs net kilogramą sveriantį. Daugybę kartų gaudė menkes Baltijos jūroje, o ten jam, ir kompanijoje esantiems žvejams, sykį „užkibo“ ne menkė, o povandeninis laivas.
Žvejoja Rimantas dažnai. Patikino, kad bent kartą per savaitę tai tikrai. O labiausiai mėgsta poledinę žūklę. Ne sykį su juo žūklėje buvo žmona
Rasa, kuri laimikiais neretai jį aplenkia.
Paklaustas, nuo kada žvejoja ir kokia pirma jo sugauta žuvis, su šypsena atsakė, jog tai buvo dar vaikystėje.
„Pirmą žuvelę sugavau, kai ėjau į pirmą klasę. Tėvas buvo žvejys, dar kaimynas Jonas, tad buvo iš ko imti pavyzdį.
Tėvas davė bambukinę meškerę, valą. Susimeistravau žūklės įrankį ir išėjau prie Babrungo. Pirma žuvelė buvo aukšlė. Gaudžiau su minkle. Taip išmokau žvejoti, kad paskui jų į namus partempdavau daugybę. Mama žuvį kepdavo. Ji nueidavo prie šaltinio Rietavo gatvėje (tada mes ten gyvenome) ir išdarinėdavo. Su didžiausiu skanumu valgydavau savo sugautas žuveles. Būdavo, kad prižvejodavau apie šimtą ir dar daugiau.
Paskiau išgudrėjau – nebe aukšlių, bet kuojų panorau sužvejoti. Išmokau. Gana didelių sugaudavau, bent kelis kilogramus parnešdavau. Žvejoti tada bent kokią valandą eidavau prieš krepšinio treniruotę. Ta sporto šaka ir dabar dar užsiimu, nors man jau greit bus 60 metų“, – žvejybos pradžią prisiminė Rimantas.
R. Petkus kilęs nuo Sedos. Tuoj pat už Plungės, Babrungo kaime (nors ten dabar jau kaip ir Plungė), yra pasistatęs namą ir turi didžiulį sklypą, kuriame iškastas gana didelis tvenkinys. Jame pilna visokios žuvies. Dar prie tvenkinio stūkso sostą primenantis didžiulis akmuo, kurį aptiko statydamasis namą.
Jei jau kuriam žvejui tenka įmerkti meškerę į Baltijos jūrą, tas jau gali iškilia krūtine apie tai kalbėti. R. Petkus su kompanija buvo įsigijęs guminę valtį su galingu varikliu, tinkamą žūklauti jūroje.
„Kartą išplaukę į jūrą žvejojome šiukšlyne. Tai vieta, kur atplukdo gruntą gilinant farvaterį. Ten susiburia žuvys. Gylis gana didelis – apie 45 metrus. Įspūdingas laimikis buvo 5,5 kilogramo menkė. Tačiau esame užkabinę nežinia kokią žuvį. Niekaip jos neįveikėme, neįmanoma buvo ir nuo dugno atkelti. Bandėme, bet atlenkė storiausią kablį. Kad tai žuvis, neabejojome, nes vis patraukdavo valą.
O kartą visai kompanijai 12 metrų gylyje už kažko užsikabino kabliai. Nuleidžiame sistemas į dugną, keliame į viršų ir vėl 12 metrų gylyje nepajudinamai užsikabina. Paskui iš žūklės parvažiavęs per televizijos žinias išgirdau, jog Baltijos jūroje buvo povandeninių laivų manevrai…
Kartą Kuršių mariose gelbėjome į vandenį įkritusį žvejį.
Apie žvejybą mes galime ilgiausiai kalbėtis, ir pabaigos nebus“, – pasakojo R. Petkus.
Iš tikrųjų, ir žvejai, ir medžiotojai apie savo pomėgius gali kalbėti ir kalbėti.
