Šiandien paukščių sugrįžimo iš pietų diena. Prieš porą savaičių mačiau pempę ir girdėjau vieversį. Jau ir gervės klykauja virš tėviškės laukų. Išsiruošiau medžioti bebrų. Jų laukdamas tikrai išgirsiu ir išvysiu parsiradusių giesmininkų.
Su tais bebrais vienas vargas. Ūkininkai ir miškininkai reikalauja juos išmedžioti. Prieš kelias dienas buvau Ignalinos rajone pas ūkininką ir medžiotoją Mindaugą Survilą. Ar patikėsite? Jis pasamdė savo būrelio medžiotojus, kad spąstais išgaudytų bebrus. Sutarė, kad už kiekvieną mokės po 50 litų. Mat turi 500 hektarų ekologinį ūkį, o apie 60 hektarų, tikrąja to žodžio reikšme, buvo užtvindę bebrai – tiesiog ežerą padarė. Ūkininko ir aplinkiniuose kanaluose vienais metais sugavo ar sumedžiojo 180 bebrų, kitais – 130. Tada toje vietoje populiacija normalizavosi – bebrai žemių nebeužtvindo.
Ignaliniškiai iki pusės pradrasko užtvankas. Kai vanduo nubėga, atsidengia urvai – prie jų ir pastato spąstus. Pasak M. Survilo, pas juos vagių nėra ir pamatytų spąstų tikrai niekas nenušvilps.
Ar neatsitiks taip, kad įsismaginę visai bebrus išnaikinsime? Tada garsiausias Lietuvos gamtininkas Tadas Ivanauskas (pokaryje Lietuvoje atkūręs bebrų populiaciją), kaip sakoma, karste apsiverstų. Tačiau tuo netiki žinomas gamtininkas Vilniaus universiteto docentas daktaras Alius Ulevičius. Dabartinei 100 tūkstančių populiacijai, anot jo, bent kol kas tai negresia.
Sėdžiu bebryne netoli namelio, prie pat užtvankos. Praskrendančios gervės klykauja. Miške čirškia kažkokie paukščiukai, sukvėkštė kėkštas. Tas tai be reikalo netriukšmauja – tikrai pamatė kokį žvėrį.
Bebrų namelyje subildėjo, pūkštelėjo vanduo, ir tuoj pamačiau plaukiantį bebrą. Pasuko į užtvankos pusę, bet persigalvojo ir nuplaukė į kitą. Netrukus prie užtvankos sušnarėjo. Žiū, bebras per ją iš kitos pusės parlipa. Štai dėl ko kėkštas sukvėkštė. Šūvis – ir sukrito ant pačios užtvankos.
2015 04 04
Kartais su saule, o dažniausiai su šlapdriba, su lietumis, su stipriais vėjais, bet atėjo pavasaris. Deja, ne visiems jis linksmas. Einu tikrinti bebrui paspęstų spąstų, o mintys vis sukasi apie anapilin iškeliavusį kaimyną Bronislovą Kaveckį.
Puikus buvo kaimynas. Greta namus ne be vargo pasistatėme ir abu tuo ne sykį pavėsinėje susėdę džiaugėmės. Daug ką dariau su Broniaus pamokymais, su jo pagalba. Jis juk buvo statybos mokslus baigęs.
O kiek kartu žvejota… Sumanei pažvejoti menkes Baltijos jūroje – Bronius (taip jį sutrumpintai vadinome) irgi „pasirašo“. Sumanei Kuršių mariose poledinėje žūklėje stintas pagaudyti – Bronius taip pat drauge. Net Latvijon į stintų žūklę ne sykį buvome nusigavę.
O kiek rytų, saulei tekant, metėme į Nemuną dugnines meškeres su viltimi sugauti karšį, gal net šamą ar ungurį. Ne sykį Nemune su nakvyne būta. O kiek Atmatoje, Skirvytėje, Minijoje ar dar kokiose nors žūklėse…
O kitą kartą Platelių ežere kartu valtyje plūduriuodavome. Sugavai porą lydekų, o Bronius jau sako, kad gal užteks, girdi, tegu ir kitiems lieka – nors tik pusiaudienis ir galėtume dar pažvejoti. Ne iš tų žmonių buvo, kurie kitam sėkmės pavydi. Tas pats ir medžioklėse.
Puikaus kaimyno netekau. Kažkas nesisekdavo, tai užsukdavau pas Bronių, sužaisdavome biliardą, pasimaudydavome jo pirtelėje, ir lyg geriau palikdavo. O kitą sykį šiaip per tvorą susižvalgę ar per kokias šventes kurio nors pavėsinėje apie medžioklę, žūklę, kasdieninį gyvenimą pakalbėdavome ir po taurelę padarydavome ar šiaip po sodą pasisukinėdavome.
Jis niekada savo ligomis nesiskųsdavo – buvo optimistas, net sunkios ligos prispaustas ėjo į medžioklę.
Bronių visi kaimynai mėgo. Prisnigo, tai jis pirmas mūsų gatvėje šaligatvį nugrandydavo. Ir kaip atsiliksi, irgi čiumpi sniego kastuvą. Sugedo anūkei dviratis – Bronius šoka taisyti. Sukinėjasi kieme, pro šalį eina koks pažįstamas – būtinai pasilabins, pakalbins. Visi jį mėgo.
Gamtoje daug laiko leisdavo. Tikiuosi, kad aname pasaulyje jis irgi bus žvejys ir medžiotojas. O juk amžius tebuvo toks, kad galėjo dar ilgai gyventi, jei ne ta prakeikta nepagydoma liga.
