Tęsinys. Pradžia Nr. 82 (2007 m. lapkričio 6 d.)
2019 05 10
Vakar buvau žūklėje Kuršių mariose, o šį vakarą sėdžiu bokštelyje ir tykau šerno. Per Lietuvą afrikinis kiaulių maras keliauja nesustodamas, bet pas mus dar vienas kitas šernelis yra.
Stirninus medžiosime nuo gegužės 15 dienos, tad dabar tik klausomės jų „lojimo“. Jau ne kartą miške prie medžio pritvirtinta kamera nufotografavo medžiotiną oželį. Galvelė kiek palinkusi, noselė balta, regis, jis visai pasiekęs brandos amžių ir tikrai laikas būtų jį patiesti.
Į kamerą vis pakliūva dvi šernės su trylika vaikų ir pora bekonų, keturios elnės, dvi stirnos ir viena pilvota danielė, kuri aiškiai turės palikuonį.
Vakaras prasidėjo su didžiausia nuostaba. Jau kopėčiomis lipdamas į bokštelį pamačiau, jog jame šeimininkauta. Porolono lakštas, kurį pasidedu po užpakaliu, apdraskytas. Užlipau į bokštelį, o ten begulinti susirietusi kiaunė. Pagalvojau, ko ji nepašoka ir nebėga. Kaip bėgs, jei negyva… Apžiūrėjau. Kraujo neradau, lyg ir nesužeista. Kodėl nugaišo? Net gaila pasidarė. Daug kartų ši kiaunė pakliūdavo į kamerą ir buvo kaip nuosavas gyvūnėlis, nors ji plėšrūnė ir žudo paukštelius. Matyt, kokia liga užpuolė.
Gervės gagendamos vis praskrenda. Šiaip tai jos gerokai pritilo, nes jau turėtų auginti jauniklius. Daugiau žeme vaikštinėja ieškodamos lesalo savo atžaloms.
Dar parpdama praskrido slankelė. Matyt, patinėlis nesusirado sau poros, nes visos patelės lizduose. Aplink visur čirpauja sparnuočiai. Medžiai visai sužaliavo, tik drebulės ir ąžuolai atsilieka.
Iš už diržo išsitraukiu neseniai išleistą Edmundo Paradniko knygą „Medžioklė. Mano kompanijos“. Daug knygų perskaitau sėdėdamas bokštelyje ir laukdamas žvėries. Dažniausiai jos būna apie medžioklę. Kartais taip įsijaučiu į tekstą, kai skaitau, kaip medžiotojas sėlina prie žvėries, lyg pats tai daryčiau. O šį kartą nevalingai pakeliu galvą pažiūrėti, ar nesiruošia manęs užpulti meška. E. Paradniko knygoje aprašyta daugybė meškų medžioklių (pats yra patiesęs per dešimt, o dalyvavęs beveik šimte tokių medžioklių), Karelijos gamta, įvairiausi patirti jo ir atvykėlių medžiotojų nuotykiai.
Visada džiaugiuosi, kai tik kas parašo knygą apie medžioklę. Gera ji ar bloga, bet prieš medžioklę nusiteikusiai visuomenės daliai tai dar vienas įrodymas, jog medžioklė yra daugelio kraujyje. O Edmundo knyga įdomi ir mielai skaitoma.
Neseniai išleidau knygą apie vilkų medžioklę ir interneto erdvėje vis sulaukiu žaliųjų neigiamų komentarų. Savo knygoje E. Paradnikas rašo: „…Nė vienas žvėris miške neprilygsta vilkui pagal ištvermę. Labai teisingas posakis, kad vilką kojos peni. Bet kojoms judinti reikia daug energijos, o šaltinis vienas – mėsa. Visos kalbos apie vilko naudingumą miškui yra „gamtos mylėtojų“ pasakos, kurie siekia pasirodyti geruoliais, užtardami ujamus vilkelius. Iš tikrųjų tai yra gamtos sukurtas žudymo įrankis, skirtas reguliuoti žolėdžių skaičiui, ir daugiau niekam. Bet ten, kur žolėdžių skaičių reguliuoja žmogus, vilkas nereikalingas, o tiems, kurie norėtų matyti bėgiojančius po mišką „sanitarus“, turėtų už vilko sunaudotą mėsą mokėti iš savo kišenės…“
Taigi ne aš vienas, bet ir daugelis mano knygoje pasisakiusių medžiotojų, ir Karelijoje gyvenantis bei medžiokles atvykėliams organizuojantis Edmundas yra nusiteikę prieš vilkus.
Į Kareliją lietuviai važiuoja sumedžioti meškos, briedžio, kurtinio. Kompanijų pas Edmundą lankėsi daug. Kaip rašo autorius, apie visas neišeina parašyti, nes tada reikėtų bent kelias tokias knygas išleisti. Tikrai yra ką apie medžioklę ten papasakoti, ir autorius meistriškai įgyvendino sumanymą. Apsidžiaugiau, kad ir mane knygoje paminėjo.
2004 metais plungiškių kompanija buvo nuvažiavusi į Kareliją. Meškos sumedžioti nepavyko. Į Sibiro karalienę šovė narvaišiškis Alvydas Matevičius. Buvau kartu, tad tikrai mačiau, kad kulka pataikė į mešką. Jau temo, tad nuspręsta, kad jos ieškoti reikėtų kitą dieną.
Dabar, kaip prisimenu, nelabai drąsiai ėjome į tą paiešką, nes buvome gerokai prigąsdinti, kad sužeista meška visada puola – ir tai tikra tiesa. Rasti taip ir nepavyko, tad beliko džiaugtis nuostabia gamta. Užlipi ant aukšto akmenuoto kalno ir pamatai neregėtus Karelijos miškų tolius. Upės, upeliai, didesni, mažesni ežerai, aukštapelkės ir per šimtus kilometrų jokios žmogaus veiklos, tik medžiotojai ir žvejai.
Pokariu ten buvo kertami miškai, tad dar daug kur eidamas per ūgtelėjusį mišką aptinki apaugusių siauruko bėgių. Geležinkeliu buvo išvežama nukirsta mediena.
Meškos nesumedžiojome. Nuo mūsų šūvių krito tik kelios žvyrės. Užtat prisiklausėme kurtinių ir tetervinų giesmių. Didelį įspūdį padarė raudonų bruknių plotai. Tiesiog aplink kiekvieną kelmą. Na, ir įspūdinga žūklė. Ne vieną naktį praleidome prie kokio ežero, o ryte – žvejyba.
Pravažiuodami matėme nykstančius, su apgriuvusiais namais Karelijos kaimus ir ištisai pakelėse daugybę kryžių. Karelijoje kasant Belomoro kanalą ir kertant mišką daug lietuvių tremtinių ne savo noru baigė gyvenimą. Kas mirė iš bado, kas žuvo. Tai liūdna mūsų tautos istorijos dalis.
O šernas man taip ir nepasirodė.
