2021 07 21
Dažniausiai savo dienoraštį rašau po vakarykštės medžioklės. Dabar medžiojama tykant ir sėlinant. Bet kai ant nosies 80 metelių, nelabai besinori sėlinti. Geriau tūnoti bokštelyje ir laukti pasirodant žvėries, nors prisėlinimas iki šūvio atstumo prie jo – pati tikriausia medžioklė.
Prieš mane miežių laukas. Visai greta menkai sudygę kvietrugiai. Ko gero, jų net nekuls. Žvėrims gerai – žiemai liks daug maisto. Labiau į šalį pailgas avižų laukas, o dar toliau – didžiulis miežių plotas. Kuo maitintis žvėrims – pasirinkimas didžiausias. Laukai dideli ir prisėta visko.
Anksčiau toje vietovėje buvo visa eilė sodybų, bet jau jų nė pamatų nematyti. Ant miežių lauke esančios kalvelės rymo du galingi ąžuolai. Jie vos ne pačiame buvusios sodybos kieme. Viename ąžuole ant nudžiūvusios šakos dažnai atsitupia gandras. Žinau, kad toje sodyboje gyveno stalius. Kiek aplink tų buvusių sodybų… galėčiau vardyti ir vardyti. Rimučių kaimo visai neliko – tik kryžius jam atminti pastatytas. Kaip toj dainoj… nebe tas jau mūsų kaimas…
Gal prieš 30 metų į pavakarę per medžioklę tykant sėdėjau ant kalvelės įrengtame bokštelyje. Už kokio kilometro, toje vietoje, prie pat Vilkos upės, kur buvo Šašaičių pradinė mokykla, anksčiau stovėjo keli namai. Staiga laukuose užgrojo akordeonas, pasigirdo dainos. Ilgai ten triukšmavo. Tapo aišku, jog medžioklės nebus ir joks žvėris į lauką nosies nekiš. Neiškenčiau, nuėjau pasidomėti. Pasirodo, grupelė pagyvenusių žmonių sumanė prisiminti savo kaimą ir, susėdę ant žolyno, prie ant žemės patiestos staltiesės su vaišėmis, traukė dainas apie gimtinę…
Įvairiausių minčių medžioklėje ateina, kol pamatai kokį žvėrį. Pro pat mane kažką „bambėdami“ vienas paskui kitą technologinės linijos vaga prabindzino du barsukai. Į avižas išėjo šernė su vaikais. Už poros šimtų metrų nuo jos pasirodė elnė su vaiku. Ta pradėjo priekinėmis kojomis baksnoti į žemę ir neskubėdama ėjo link šernės. Kojelėmis, lygiai kaip mama, ėmė stuksenti ir elniokas. Ir ką jūs manote – šernė nėrė į mišką. Neabejotinai yra konkurencija dėl maisto, dėl gyvenamos vietovės. Dar lauku pražingsniavo šeši elniai.
Panašiai papasakojo ir kitas medžiotojas. Kviečių lauke buvo trys šernės su savo vaikais. Atėjo elnė su elniuku ir lygiai taip pat, trypdama priekinėmis kojomis, iš lauko išginė knislius.
Tokį vaizdą mačiau medžioklėje svečiuose Vilniaus klubo „Ąžuolas“ plotuose. Laukiau šernų didokoje miško aikštelėje. Prie joje papiltų pašarų atėjo danielius. Netrukus pamačiau aplink aikštelę miško pakraščiu traukiantį dvimetį kuilioką. Tai tas danielius vis pasisukdavo į šerno pusę, paeidavo kelis žingsnius link jo ir vėl grįždavo prie pašarų. Ir taip daug kartų. Šernas pasisukiojo aplink aikštelę, bet į papildomo maitinimo šėryklą nėjo. Man medžioklė buvo tuščia…
