2015 11 21
Tai bent įsisukau į medžioklių karuselę: kaip prasidėjo medžioklės su varovais, taip kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį ant peties užsikabinu šautuvą, o kartais net ir pirmadienio priduriu, nes reikia ieškoti sekmadienį sužeisto kanopinio žvėries. Ir savo klube, ir svečiuose pamedžioju.
Šiaip sezono pradžia buvo vis su lietumi, su stiproku vėju. O štai šį savaitgalį – gamtos pasaka. Naktį pašalo, subolavo gana stiprus rūkas. Dieną saulutė vis žemėn skleidė paskutinę šilumą prieš žiemą. Kol ji dar nebuvo įšildžiusi, medžiai buvo apkibę lyg kokiais karoliukais – sušalusiu vandeniu, o kai gerokai pašildė, jie ėmė varvėti, lyg lytų.
Miškas visas nusėtas sušalusių lapų. Kai tik koją dedi, sutraška kaip reikiant. Net kiškį atbėgantį iš toli buvo galima išgirsti.
Ši medžioklė nebuvo itin sėkminga – nuo kolegų šūvių krito tik pora stirnelių. Briedė papozavo Virginijui. Jos nebuvo galima šauti, o vaikas būtent už jos ir praturseno. Elnė tiesiog išplaukė per bebryną.
Džiaugiuosi, kad vienos stirnos pasigailėjau – nepaleidau šūvio, nors net neabejoju, kad būčiau pataikęs. Stirna peršoko pamiškės kanalą, sustojo pievoje šūvio atstumu ir spoksojo į mane. Draugai tuoj pat pašmaikštavo: sensti, Kostai, tapai gailestingas. Na ir kas, per daugybę metų primedžiota į valias, kitą kartą geriau žvėrį nufotografuoti.
Dėl šeštadienio nesėkmingos medžioklės tuoj pat buvo suplanuota pabandyti kitądien. Sekmadienis šalstelėjęs, žolė ir medžiai apkibę šerkšnu, į pavakarę dar ir snaiguriuoti pradėjo – žvėrį iš toli gali girdėti.
Šiaip tai visi linkę „gaudyti“ šernus, aptarinėja, kokiame miške galima užtikti. O tie irgi ne kvailiai, tuoj pat nustato, kur ir ką tie medžiotojai sugalvojo. Pėdų pilna, privaikščiotos pamiškės, o kur dienoja, velniai žino. Kai kurie kolegos ne kartą kalbėjo, jog šernai žino mūsų mašinos garsą ir iš anksto neša kudašių. Ir jau ką ką, bet uoslelę turi puikią. Ir sekmadieninėje medžioklėje jau atitraška, jau šūviui pakeli šautuvą, o tie prieš pat liniją strapt ir nušnara atgal.
Ir vėl sumedžiotos tik kelios stirnos. Tiesa, savo ilgas uodegas patiesė keturios laputės, krito ir pora kiškelių. Vieną paguldė medžioklės vadovas Ričardas, o kitą – mano sūnus Martynas. Jis tapo medžioklės karaliumi, nes dar sumedžiojo laputę ir stirną. Ir svečiai pasižymėjo: mažeikiškis Edmundas paguldė lapę, o telšiškis Andrius – irgi laputę ir dar stirną.
2015 11 27
Tikriausiai kiekvienas patvirtins, kad per medžioklę su varovais saugiausia, kai yra įrengti kokių pusantro metro aukščio bokšteliai. Tada ir žvėrį iš tolo pamatai, ir šūvis bus palyginti saugesnis.
Daugelis Lietuvos medžiotojų kolektyvų turi bokštelius vos ne prie kiekvieno didesnio miško. Kiek mes, medžiotojai, bebambėtume dėl apribojimo medžioti vilkus (naujame sezone jau sumedžiota 30, leista norma 60, ir Plungės rajone nuo šiol jau vilko šauti nevalia), kiek išsijuosę besipiktintume dėl nurodymo, kad žvėrių šėryklose būtų loviai, medžioklės kasmet vis gražėja.
Daug kur po medžioklės išrenkamas karalius (juo dažniausiai tampa tą dieną taikliausiai šaudęs) ir apdovanojamas prizu.
Kaip būsimos medžioklės vadovas kolega Mindaugas su talkininkais pastatė bene dvidešimt bokštelių. Jie jau stovi prie miškų, tad medžioklė tikrai bus kur kas saugesnė.
