Artėjant gražiausioms metų šventėms ieškojome dovanos Jums, brangūs skaitytojai. O kas ieško, tas, kaip žinote, ir randa. Mūsų dovana – labai pozityvi, kupina šviesos ir pačių geriausių emocijų. Tai – interviu. Interviu su kraštiečiu – Kantaučių apylinkėse gimusiu, net keturiolikos vaikų šeimoje augusiu Sauliumi Andriuška. Dabar jis – Marijampolės marijonų gimnazijos direktorius, Šv. arkangelo Mykolo parapijos diakonas, trijų dukrų tėtis. Taikliausia citata, kaip parašyta Sauliaus feisbuko paskyroje, – „…kiek žmoguje gerumo – tiek jame ir gyvenimo…“ Taigi susipažinkite.
– Esate kraštietis. Gimėte Vilkaičiuose, augote Bernotave, baigėte Kantaučių mokyklą. Papasakokite apie savo šeimą – tėvelius, brolius, seseris, apie namus, kuriuose augote.
– Gimiau šeimoje, kurioje buvau tryliktas vaikas. Iš viso užaugome keturiolika. Nuostabus būrys žmonių, kuriems esu ir liksiu skolingas visą gyvenimą. Už įspūdžių kupiną vaikystę, žaidimus, už patirtis ir gyvenimo pamokas, už vandenyje pamirkytą ir cukrumi pabarstytą duonos riekę, už pasidalytas ant smilgos suvertas žemuoges…
Labiausiai esu dėkingas mamai – kad leido išvysti šį pasaulį ir būti jame. Todėl dabar į gyvenimą visada žiūriu kaip į dovaną, kaip į duotą galimybę ir šansą veikti, kurti, padėti. Taip pat už tai, kad išmokė mane gerbti moterį. Ašaros mamos akyse man būdavo pati didžiausia bausmė.
Vieni iš gražiausių mano vaikystės prisiminimų susiję su seserimi Jovita. Ji kiekvieną šeštadienį po darbo savaitės Telšiuose skubėdavo į tėvų namus. Virdavo skaniausią košę, iškepdavo kvapniausią pyragą, visada parveždavo saldainių, kuriais kasdienybėje nebūdavome lepinami. Tai buvo darbštumo, rūpinimosi kitais mokytoja. Ir jaukumas, kuris gyvena prisiminimuose iki šių dienų.
– Kokie prisiminimai iš Kantaučių mokyklos, kurią baigėte? Pamenate ten dirbusius mokytojus?
– Mes visada galime rinktis, kaip žvelgti į bet kurią situaciją. Galime bambėti, atkapstyti nemalonius įvykius, kurių gali nutikti tam tikrose akimirkose, arba galime būti pozityvūs ir dalytis džiaugsmingais prisiminimais.
Mano prisiminimai iš Kantaučių mokyklos šviesūs. Ten dirbo mokytojai, kurie man atvėrė duris į žinių pasaulį. Žmonės, kurie patikėjo manimi, kad galiu, kad sugebu, įtikino, kad reikia. Tie mano šviesuliai – Janina Mitkevičienė, Vaičekauskai, Regina Šapalienė, Sėleniai, Saulius Kontautas…
– Kokie ryškiausi anų laikų prisiminimai?
– Prisimindamas vaikystę, pirmiausia pagalvoju apie tai, kad turėjau daug žmonių, kurie mane mylėjo. Ir tai teikė džiaugsmą, pasitikėjimą, drąsą veikti. Pamenu, turėjau baltą megztinį, ant kurio atsirado dėmių. Prisipirkau rašalo, supyliau į puodą ir užmerkiau. Sugadinau ne tik megztinį, bet ir gerą puodą. Nebuvau nei išbartas, nei nubaustas.
Sesuo Jovita per šv. Kalėdas visada persirengdavo Kalėdų Seneliu ir atnešdavo dovanų. Ateidavo lygiai dvyliktą nakties. Dažnai sunku būdavo sulaukti to meto ir užmigdavau. Pamenu, pažadino, liepia sakyti eilėraštį. Gaunu gražiai supakuotą dovaną. Išvynioju, o ten vandeniniai dažai. Miegai išlakstė, nes tokių man labai reikėjo mokykloje! Tai buvo pati geriausia ir vertingiausia dovana mano gyvenime.
Vaikystėje turėjome aiškiai suskirstytas pareigas, kurias reikėjo atlikti po mokyklos. Tai buvo šventas reikalas. Nebūdavo, kad neprineštum malkų, neišplautum indų ar nepadėtum ūkyje. Manau, kad tai davė labai daug naudos formuojantis mano atsakomybei, požiūriui į užduočių atlikimą, savarankiškumą.
– Kur Jus keliai nuvedė toliau? Kur mokėtės? Ką studijavote?
– Jau pirmoje klasėje žinojau, kad noriu būti mokytoju. Stovėdavau prie mokytojos Janinos stalo ir stebėdavau, kaip ji taiso sąsiuvinius. Mokytoja paklausdavo: „Užaugęs, Sauliuk, turbūt būsi mokytoju?“ Aš visada šypsodavausi ir linksėdavau galva.
Kai mokiausi aštuntoje klasėje, mokytojas Saulius Kontautas pasakė, kad Marijampolėje yra mokykla, į kurią priima po aštuntos klasės ir dar moka stipendiją! Taigi būdamas penkiolikos metų išvažiavau į Marijampolę. Įstojau į aukštesniąją pedagoginę mokyklą ir mokiausi penkerius metus. Pasirinkau pradinių klasių ir tikybos mokytojo specialybę.
Baigęs studijas Marijampolėje, įstojau į Šiaulių universitetą. Po trejų metų man buvo suteiktas bakalauro laipsnis. Tada pradėjau magistro studijas. Pasirinkau švietimo vadybos kryptį. Dar teko studijuoti Kauno technologijos universitete – gilinausi į verslumo ir buhalterijos sritį.
Keletą metų teko dirbti ne tik mokykloje, bet papildomai – dar ir banke. Jo valdytojas siūlė palikti darbą mokykloje ir dirbti tik banke. Nesutikau. Negalėjau palikti mokyklos, darbo su vaikais, tėvais…
Na, o prieš pusantrų metų dar baigiau ketverius metus trukusias studijas Vilkaviškio vyskupijos nuolatinių diakonų ruošimo centre ir man buvo suteikti diakono šventimai.
– Papasakokite apie savo pedagoginę veiklą. Ir dar – kodėl pasirinkote būti mokytoju? Juk vyrai retai šią profesiją renkasi.
– Dvidešimt metų dirbau pradinių klasių mokytoju, o dabar jau penktus metus vadovauju Marijonų gimnazijai. Pradėjęs čia dirbti įkūriau pradines klases. Pernai pavyko laimėti Europos Sąjungos finansavimą ir modernizuoti visas gimnazijos edukacines erdves, įrengti gamtos mokslų laboratoriją, nupirkti naujus kompiuterius, išmaniuosius ekranus, baldus. Turiu nuostabų, veržlų kolektyvą, kuris geba siekti aukštų rezultatų. Puikiai vertinami gimnazistų akademiniai pasiekimai šalies mastu.
Klausiat, kodėl tapau mokytoju? Kai buvau vaikas, vyriausi broliai ir seserys jau buvo sukūrę šeimas. Kartais man tekdavo prižiūrėti jų vaikus, atlikti auklės pareigas. Man patikdavo su jais žaisti, organizuoti žaidimus, nustebinti. Matyt, tas noras ir gimė tada. Mėgaujuosi šiuo darbu. Matau jame prasmę. Nėra lengva, bet įdomu kurti mokyklą, kurioje vaikai būtų laimingi, mokytojai jaustųsi saugūs ir įvertinti. Mokyklą, kuri būtų skirta kiekvienam.
– Esate mokyklos vadovas, šiemet pelnęs svarią nominaciją. Papasakokite apie Jums skirtą įvertinimą.
– Taip. Šiemet buvau išrinktas Lietuvos Metų gimnazijos vadovu. Pirmame rinkimų etape įstaigų bendruomenės teikė kandidatų anketas. Buvo gauta per devyniasdešimt paraiškų. Antrame etape kompetentinga komisija (Vilija Targamadzė, Vladas Lašas, Vaiva Lukšienė, Meilutė Apanavičienė) išrinko nugalėtojus. Man tai svarbus ir džiaugsmingas įvertinimas. Tarsi savęs patikrinimas – kad einu teisinga kryptimi.
Marijonų gimnazija yra katalikiška gimnazija. Didelis dėmesys skiriamas ne tik akademiniam, bet ir vertybiniam ugdymui. Pagal sudarytus Lietuvos gimnazijų reitingus iš maždaug trijų šimtų penkiasdešimties gimnazijų šiuo metu esame šeštoje vietoje. Šie reitingai sudaromi vadovaujantis dvyliktokų egzaminų rezultatais.
Vyksta vertybių ugdymo dienos, rekolekcijos, ryto malda. Kiekvieną rytą pasitinku vaikus prie gimnazijos durų. Pasisveikiname, trumpai pasikalbame, jeigu tuo metu ateinančių nėra daug. Arba bent pamatau mokinio akis – liūdnos, laimingos. Pamatau, gal kuriam nors kokios pagalbos reikia.
– Žinoma, norime išgirsti ir apie Jūsų kaip dvasininko veiklą. Tikrai labai įdomu, nes šeimą turintis dvasininkas kol kas nėra dažnas reiškinys.
– Pasaulyje vedę vyrai seniai tarnauja bažnyčioje. Naujiena tai tik Lietuvoje. Šiuo metu esame devyni nuolatiniai diakonai visoje šalyje. Vilkaviškio vyskupijoje – keturi. Kad galėtum juo tapti, turi būti ne jaunesnis kaip trisdešimt penkerių metų, būti vedęs ir turėti darbą.
Kaip nuolatinis diakonas tarnauju Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo parapijoje. Esu nuolatinis diakonas. Tuokiu, krikštiju, laidoju, sekmadieniais sakau pamokslus per šv. Mišias. Ir tai yra mano neatlygintina tarnystė. Kitaip sakant, už tai atlyginimo negaunu. Kai žmonės klausia, kam man to reikia, visada atsakau, kad tai mano padėka Dievui. Už gyvenimą.
– Kai Lietuvoje lankėsi popiežius Pranciškus, matėme Jus šalia jo. Koks buvo Jūsų vaidmuo Šventojo Tėvo vizito Lietuvoje metu?
– Taip, man teko didelis džiaugsmas būti altoriaus diakonu ir patarnauti popiežiui Pranciškui per šv. Mišias Kaune. Man tai istorinis įvykis ir dovana, už kurią esu dėkingas Dievui.
– Papasakokite apie šeimą – žmoną, dukras.
– Su žmona Ingrida šią vasarą atšventėme sidabrines vestuves. Ji dirba pradinių klasių mokytoja. Turime tris dukras: Saulę, Rūtą ir Simoną. Saulė mokosi šeštoje klasėje, Rūta studijuoja universitete, Simona su vyru Dovydu augina dukrelę Jonę.
– Teko skaityti istoriją apie tai, kad prie Jūsų, lyg prie tikrų tėvų, mielai glaudžiasi ir keturmečiai dvynukai.
– Taip. Prieš kelerius metus Marijampolėje nuo sepsio mirė jauna, ką tik dvynukus pagimdžiusi moteris. Našlaičiais likusius mažylius globoti ėmėsi jų močiutė. Mano žmona buvo dvynukų broliuko mokytoja, tad matė, kaip tai šeimai sunku. Žinodami, kad skausmo ir gedulo prislėgtai močiutei reikalinga pagalba, nutarėme jai pagelbėti. Pagalbos ranką ištiesėme ne tik mes, bet ir kiti, daug padėjo mano žmonos mokinių mamos. Dabar tiems vaikučiams – jau ketveri. Jie išties mums – lyg savi vaikai.
– Turite puikią šeimą, o ar dažnai grįžtate į gimtąjį kraštą, pas žmones, su kuriais buvote nuo pradžių? Ir ką Jums reikia tie sugrįžimai?
– Įvairiai. Kartais tenka apsilankyti porą kartų per savaitę, o kartais – tik kas pusmetį. Pasimatome su broliais ir seserimis, pasikalbame, pasidalijame prisiminimais. Paskutinį kartą suskaičiavome, kad mama su papa (taip vadinom tėtį) dabar jau turi penkiasdešimt anūkų!
Ką man reiškia sugrįžimai? Tai mano šaknys. Mano pradžia. Mylėti – tai susitikti… O norint susitikti, reikia išeiti iš savęs, kad pasitiktum kitą. Ir mėgautis bendryste. Visada gera sugrįžti.
– Ant slenksčio – Kalėdos. Ką Jums reiškia ši šventė? Kas šiuo laikotarpiu svarbiausia?
– Šv. Kalėdos man pirmiausia – Jėzaus gimtadienis, kuriam reikia tinkamai pasiruošti. Nes gyvendami pasaulyje, kurdami santykius su žmonėmis, kartais pasiklystame pyktyje, nesutarimuose, liūdesyje. Todėl turėtume kiekvienas iki švenčių surasti laiko išpažinčiai, susitaikymui… Tada jos bus kitokios. Ypatingos. Taip pat kurti tokią šventę, kad būtų kuo mažiau karštligiško vartojimo ir bereikalingo energijos švaistymo. Daugiau žvelkime vieni kitiems į akis, daugiau dėkokime, dovanokime savo laiką, kurio vis mažiau ir mažiau surandame šalia esantiems. Nes Meilė pirmiausia egzistuoja santykių pavidalu. Kurkime tikrus santykius. Jaukių šv. Kalėdų!
– Jaukių Kalėdų ir Jums. Dėkoju už pokalbį.
Ačiū už Jūsų skleidžiamą šilumą ir meilę.