Rugpjūčio 2-ąją, sekmadienį, rietaviškiams buvo suteikta galimybė atversti dar vieną „Lietuvos muziejų kelio“ programos puslapį – „Liaudies meno grožis“. Porciunkulės atlaidai prasidėjo ankstyvomis pamaldomis – votyva, po jų laukė parodos, kurios atidarytos Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje ir Oginskių kultūros istorijos muziejuje, prisidėta prie senųjų Rietavo krašto giedojimo tradicijų puoselėjimo – muziejuje giedotos „Kantičkų giesmės“.
Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje eksponuojama Regionų kultūrinių iniciatyvų centro globojama įžymaus fotografo ir kraštotyrininko Mečislovo Sakalausko istorinių fotografijų paroda. Nuotraukose užfiksuotos koplytėlės, kryžiai, skulptūrėlės, kurios iki XX amžiaus antros pusės puošė daugelį Rietavo krašto sodybų, kapinaičių, kryžkelių.
Parodą papildė Manto Viržinto, Algimanto Černiausko ir kitų fotomenininkų darbai, kuriuose akcentuojamos senosios žemaičių kryždirbystės tradicijos.
Oginskių kultūros istorijos muziejuje atidaryta atnaujinta šviesaus atminimo tautodailininko Antano Ruškio medžio drožinių ekspozicija „Prakalbinti ąžuolai: tūkstantmečio Lietuva“.
Po šv. Mišių muziejuje pristatyta vieno iškiliausių šiandieninių Lietuvos menininkų Aloyzo Stasiulevičiaus naujų, iki šiol niekur neeksponuotų tapybos darbų paroda „Vainikas žemaičių žemei“. Pasak įstaigos direktoriaus Vyto Rutkausko, „šie darbai, kaip reta, gyvai atspindi neatsiejamus profesionalaus ir liaudies meno saitus“.
„Meninė kūryba yra paveiki tiek, kiek į ją atsiliepia žiūrovas. Mes gyvename suirutės, begaliniame informacijos, reklaminių tekstų chaose. O kūryba lyg sielos atgaiva, kuri turi pakelti dvasią, padėti susivokti laike ir erdvėje“, – pristatydamas dailininką A. Stasiulevičių, kurį klaipėdietis kultūrologas Linas Poška yra pavadinęs tyliuoju revoliucionieriumi, kalbėjo muziejaus vadovas. Jis kvietė pasibaigus parodos atidarymo šurmuliui sugrįžti ir pasižiūrėti šio menininko tapytus paveikslus vienumoje.
Vilniuje kuriantis A. Stasiulevičius yra daugelio tarptautinių parodų laureatas, surengęs daugiau nei 70 individualių parodų Lietuvos ir užsienio muziejuose bei galerijose, 1978 m. pelnęs Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo garbės vardą ir IV Baltijos šalių trienalės premiją, 1999-aisiais – III pasaulio žemaičių parodos laureatas, 2007-aisiais apdovanotas Lietuvos Respublikos ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi ir kitais apdovanojimais.
Prisistatydamas publikai, dailininkas atviravo, kad jo tapybos darbų ciklai yra muzikos įkvėpti. Jis, kaip ir kiti menininkai, drobėje stengiasi pasiekti formos, spalvų dermės, potėpių „aukščiausią akordą“. Mat kiekvienas paveikslas perteikia kūrėjo dvasią, jo pasaulėžiūrą.
A. Stasiulevičius pasakojo, kad Rietavo muziejuje eksponuojamas darbų ciklas „Vainikas žemaičių žemei“ tapytas semiantis įkvėpimo iš liaudies meno ir tradicinių „Kantičkų giesmių“. Paveikslais perteikiamas pasaulio purvo, niekšybių kontrastas pasirinktam tikėjimo keliui, dažnas jo kūriniuose kryžiaus motyvas.
„Vieni kenčia, kai kiti tuo pat metu lošia kauliukais. O menininko vaidmuo šioje žemėje grindžiamas siekimu surasti ir perteikti tą aukščiausią spalvinį akordą, kurį pasiekus tapyba tampa mistiškai paveiki“, – apgailestaudamas, kad ne tik paprasti žmonės, bet ir Bažnyčios hierarchai neretai nutolsta nuo vertybių kelio, nebeskiria dėmesio menui, nesuvokia jo reikšmės, kalbėjo dailininkas.
Pristačius menininko kūrybą, buvo rodoma filmuota medžiaga su įamžintais jo kūrinių ciklais J. Haydno, M. K. Čiurlionio simfonijų motyvais. „A. Stasiulevičius yra krikščioniškas tapytojas. Turiu galvoje ne tematiką, o stojišką optimizmą, akivaizdų jo paveiksluose. Ryškiausias jis ten, kur dramatišką koloritą, trapaus tragizmo ženklus sutramdo griežta paveikslo tvarka. Matyti pasaulio purvą ir niekšybes, bet, nepaisant to, rinktis tikėjimą ir viltį yra pasaulėžiūrinė ir etinė krikščionio pozicija“, – apie šio kūrėjo parodą rašė L. Poška.
Parodos atidarymas vainikuotas senųjų Rietavo krašto giedojimo tradicijų puoselėtojo rietaviškio maestro Aloyzo Meškausko rūpesčiu išleistų kompaktinių plokštelių „Kantičkų giesmės“ ir „Gaubia sutemos“ pristatymu, buvo giedamos senosios giesmės, kurių klausydamas dailininkas sėmėsi savo tapybos darbų įkvėpimo.
„Senieji giesmynai – didžiulis dvasios lobynas. Kiekviena giesmė leidžia prisiliesti prie šventųjų gyvenimo. Deja, laikui bėgant giesmynai susidėvėjo. Apmaudu, kad net kai kurie vyskupai yra pavadinę juos senove dvelkiančiu niekalu. Mano tikslas giedojimą padaryti kultūringą, tradicinį ir blaivų, laikytis senolių giedojimo tradicijos“, –
kalbėjo A. Meškauskas. Jis dėkojo Plungės Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonui Juliui Meškauskui ir Jonui Ruškiui už pagalbą susisteminant, tvarkant ir leidžiant giesmynėlius, kompaktinius diskus.
Kartu su giedotojais Aloyzu ir Birute Meškauskais, jų dukromis Giedre ir Violeta, dukterėčia Aušra Stasiulevičiene ir Danute Ročiene rietaviškiai ir muziejaus svečiai pasinėrė į senųjų giesmių melodijų vingrybes, galėjo apmąstyti šventųjų gyvenimą, amžinąsias vertybes. O Rietavo muziejuje svečiavęsi dailininkas ir muzikas ragino visus prasmingai nugyventi gyvenimą, ieškoti savęs realizavimo galimybių, kad išeidami iš šios žemės drąsiai galėtume ištarti: „Jau atlikta.“
Parodos atidaryme skambėjo ne tik prasmingi žodžiai, senovinės giesmės – smuiko garsais į publiką kreipėsi Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos studentė Eglė Bertauskaitė.
