Manau, daugelį paprastų šalies „eilinių“ suglumino nuėjusios konservatorių Vyriausybės pagyros: „Geriau nei kitose Europos šalyse įveikta finansų krizė“. Kur čia šuo pakastas? Juk nejaučiam mes to gerumo.
Pasirodo, kaip nustatė Europos statistikos agentūra „Eurostat“, nagrinėjusi krizės poveikį namų ūkiams Europoje, Lietuva „atsilaikė“ tik gyventojų sąskaita. Konstatuota: lietuvių namų ūkiai nuo krizės nukentėjo labiausiai Europoje! Diržus susiveržėme tiek, kad nuo 2008-ųjų iki 2011-ųjų lietuvių namų ūkio išlaidos sumažėjo 15,5 proc. – net streikuojančius graikus pralenkėme (15,3 proc.). Sumažėjo algos, menkesnės tapo namų ūkių pajamos, padaugėjo bedarbių, apkarpytos socialinės išmokos. Kai kuriose ES šalyse vyksta streikai, bet mes tylime – toks mūsų mentalitetas.
Kartais tas tylėjimas ribojasi su absurdiška baime kažkam neįtikti ir provincialumu. Štai praėjusį penktadienį apsilankiau Rietavo Irenėjaus Oginskio Viešojoje bibliotekoje, norėdama paviešinti informaciją apie renovuotą pastatą ir prasmingą jos darbuotojų veiklą. Paskambinau bibliotekininkėms, susitarėme dėl interviu. „Mes visus priimame“, – telefonu patikino bibliotekininkė (gal nutylėsiu jos vardą). Deja, kol nuvykau – darbuotojos lyg amą prarado. „Su spauda kalbėtis mums neleidžia įsakymas iš aukščiau“, – atkirto jos. Koks įsakymas, kieno? Juk Visuomenės Informavimo Įstatymo 6 str. numato, kad „Valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos TURI informuoti visuomenę apie savo veiklą“. O gal Rietave galioja kiti įstatymai?
Taigi pasvarstykime apie bendravimo kultūrą. Malonu užsukti į sodybą, kur pasitinka su šypsena: kalba greitai užsimezga, pasakojimas liete liejasi. Geras doro žmogaus žvilgsnis, nuoširdumas pakelia nuotaiką.
Atrodytų, jei žmogus gerai dirba, mėgsta savo darbą, kuris reikalingas bendruomenei, tai ir papasakoti turėtų būti apie ką. Deja, neretai net savo šešėlio bijoma. Savisaugos instinktas? Gražiai pakalbėsi su spaudos atstovu, kažkas įžvelgs, kad gal bandai konkuruoti?
Bet bibliotekininkai, kaip ir kiti kultūros, švietimo darbuotojai ar žmonės, išrinkti atstovauti bendruomenei, turėtų neieškoti žodžio kišenėje. Keistai atrodo, kad išsilavinę žmonės, paprašyti papasakoti apie savo darbą, ateities planus, sėkmingus renginius, ima panikuoti. Kas atsitiko mūsų šviesuoliams, kad taip nebepasitiki savo išmintimi, bijo žodį ištarti?
Gyvename globalėjimo laikais, net į mažiausius miestelius užsuka svečių. Ką jie pagalvos, kai juos dominančios įstaigos darbuotoja ims slapstytis, lyg praėjusio šimtmečio kaimo nuotakos nuo piršlių?
Liūdna, kai žmogus, užuot lavinęs savo bendravimo gebėjimus, nesolidžiai slapstosi nuo žiniasklaidos. Dar blogiau, jei organizacija, vietoj to, kad aptartų savo įvaizdį ar bendravimo su spauda galimybes, įsakymu iš aukščiau į paniką veja ir savo pavaldinius.
