Augustas Kazbaras su žmona Elena įsikūrė buvusioje tėviškėje, ten, kur „Kontaučių“ klubo medžioklės plotai.
Daug metų gyveno Plungėje, bet vėl panoro į kaimą. Atsistatė apleistą namą, puikiai įsirengė. Užsodino 8 ha miško. Prisikasė tvenkinių ir įleido žuvų. Žvėrys vaikšto vos ne po kiemą, ypač – stirnos. Ne kartą teko matyti briedžius. Kvietrugių želmenyse smaguriauja aštuonių elnių banda. Tik šernai „užveikia“ – išknisa bulves. Tačiau būsimasis medžiotojas vis tiek juos papildomai šeria.
Augustas gal ir anksčiau būtų sumanęs tapti medžiotoju, bet Plungėje statėsi namą. Paskui dešimt metų dirbo Sibire (tiesė kelius). Kai persikėlė į kaimą, panoro saugiai gyventi. Negi koks vagis brausis į namą, kai jame yra medžiotojas ir gali į įsibrovėlį paleisti šūvį?
Noro sumedžioti žvėrį kol kas neturi. Tačiau į tvenkinius vis atskrenda kormoranai, tad bent juos šūviu tikisi išbaidyti. Būtent Elena ir prišnekino Augustą tapti medžiotoju.
Jai kaimas – prie širdies. Kai buvo mokytoja, su vaikais dažnai išsiruošdavo į gamtą. Moteris noriai dalyvauja pirmosiose medžiotojų sueigose. Per kasmetines klube įvykstančias šaudymo varžybas Augustas priėmė medžiotojo priesaiką. Nustatytą laiką varovu jau išbuvo, dabar suka galvą, kaip reikės išlaikyti egzaminus. O pirmas trofėjus ant sienos jau kabo – įsigijo surastus elnio ragus.
