Generolo Povilo Plechavičiaus fondas sėkmingai plėtoja savo veiklą. Į jį jau įstojo per tris dešimtis žmonių.
Apie tai, kas padaryta ir kas bus daroma, „Santarvei“ pasakojo fondo vadovė GenoveitaGricienė.
„Įgyvendinant daugelį fondo sumanymų, tenka turėti reikalų su valdiškomis institucijomis, tad darbų nepaskubinsi. Parašei raštą, kad nori prikalti atminimo lentą, lauksi atsakymo 20 dienų. Jeigu reikia papildomo dokumento ar komisija bus sudarinėjama, dar tiek pat lauksi.
Bet, nežiūrint visų laukimo procedūrų, jau numatytos konkrečios datos šios vasaros konkretiems darbams“, – kalbėjo sediškė, viena pirmųjų mūsų rajone pabandžiusi gaivinti tautiečių atmintį ir įamžinti iškilių kraštiečių giminės atminimą.
Šios vasaros iškilmės
Per Žolinę Palangoje bus iš naujo atidengtas paminklas, dabar jau tikrai dedikuotas broliams Plechavičiams. Iki šiol jis vadinosi „Žemaitijos kariams savanoriams“.
Fondo iniciatyva bus pritvirtintos lentelės su iškaltomis brolių pavardėmis, gimimo ir mirimo datomis ir Vyčio Kryžiais.
„Sunku patikėti, kad 2014 metais ant paminklo nebuvo leista iškalti Plechavičių pavardės, nors, skulptoriui Jonui Jagėlai pradedant jį kurti, pavardės buvo numatytos. Šiemet, minint generolo Povilo Plechavičiaus 50-ąsias mirties metines, istorinę klaidą ištaisysime“, – sakė G. Gricienė.
Iškilmėse dalyvaus nemažas būrys Plechavičių palikuonių, Lietuvos kariuomenės vadai, valdžios žmonės, fondo nariai, šauliai. Gros šaulių orkestras, dainuos Lietuvos Generolo Povilo Plechavičiaus karių sąjungos Vilniaus rinktinės choro vyrai. Renginį ves fondo valdybos narys Paulius Mylė.
Skuode, kur generolas miestiečiams 1938 metais buvo pastatęs modernų 200 vietų kino teatrą „Kapri“, vėliau pervadintą į kino teatrą „Baltija“ ir veikusį visą sovietmetį, šiandien įsikūręs Jaunimo centras.
G. Gricienė stebėjosi, kad iki šiol ten nėra jokio atminimo ženklo, kuris žymėtų buvusį kino teatrą ir jo šeimininką – svarbią istorinę asmenybę.
„Rugsėjo 10-ąją atidengsime atminimo lentą, o prie malūno pastatysime informacinį stendą“, – vardijo fondo vadovė.
G. Gricienė priminė: Skuodo malūno pastatus P. Plechavičius nusipirko 1929 metais, iki 1930-ųjų jį atstatė. Pastatas tapo dviaukščiu, buvo supirkta moderni įranga elektrai gaminti.
„Šiuo metu pastatas yra apleistas. Norisi tikėti, kad jis dar prisikels naujam gyvenimui“, – fondo iniciatyvas, kurių sėkmė priklauso ir nuo kitų savivaldybių žmonių valios, vardijo sediškė, pridūrusi, kad iškilmėse Skuode gros Lietuvos kariuomenės orkestras, bus pakviesta garbių svečių ir šio rajono žmonės.
Kitų metų darbai
Akmenės rajone fondo narių laukia nauji darbai – reikia pažymėti Padvarėliuose Plechavičių dvarvietę – generolo tėvo gimtąją vietą.
„Akmeniškiai visiškai nieko nežino apie Plechavičius. Reikės ne tik atminimo ženklus pastatyti, bet ir organizuoti konferenciją su kraštotyrininkų, istorikų pranešimais, juos paskelbti rajono spaudoje. Nuvalyti ant atminties nusėdusias dulkes, nugremžti melo ir šmeižto apnašas nuo Plechavičių pavardės – ne vienos dienos darbas“, – akcentavo G. Gricienė, pasidžiaugusi, kad kaimynystėje daug ir gražiai dirba Karpalovai.
Pasak fondo vadovės, pamažu juda darbai ir Radviliškio rajone, šioje savivaldybėje, Čiuteliuose, generolas turėjo savo dvarelį.
Akmenės ir Radviliškio rajonuose aktyvi veikla planuojama kitą vasarą.
„Turime daug darbų muziejuose, archyvuose, valdžios kabinetuose atlikti. Tik po to stosis materialūs, visiems matomi atminimo ženklai“, – paaiškino „Santarvės“ pašnekovė.
Tėvynės apsaugos rinktinės kareivėlių kapavietė
- Gricienė sakė, kad fondo planuose – ir Tėvynės apsaugos rinktinės kareivėlių (tautoje vadintų plechavičiukais) kapavietė senosiose Sedos kapinėse.
Ji priminė, kad Nepriklausomybės pradžioje, prie Sedos mero Broniaus Kukulskio, palaidojimo vietoje buvo supiltas broliškas kapas, gyvų likusių kareivėlių iniciatyva ant betoninio postamento metalinėmis raidėmis surašytos žinomos žuvusiųjų pavardės.
„Per tris dešimtis metų ne tik nebuvo pasirūpinta išsiaiškinti žuvusiuosius, jų gimines ir jiems pranešti apie kareivėlių palaidojimo vietą, – į žemę susmego ir pati kapavietė. Dažnais metais neapravėta, gėlėmis neapsodinta, net nenugrėbiama. Tik spalio 7 dienai, kai šauliai renkasi paminėti Sedos kautynių datos, kapas būna apgrėbtas. Pagarba jų vadui Pranui Trakiniui už nuolat reiškiamą pagarbą plechavičiukų atminimui“, – pasakojo fondo vadovė, pridūrusi, kad šią vasarą kapavietė prižiūrima geriau.
Fondo pastangomis numatoma paruošti šios kapavietės sutvarkymo projektą ir atlikti visus reikalingus darbus.
- Gricienė pabrėžė, kad visi numatomi darbai tiek mūsų rajone, tiek kituose bus atliekami iš fondo sukauptų lėšų.
„Aukotojai – geros valios žmonės, kuriems svarbi Lietuva, kuriems tauta – ne tik gyvieji, bet ir mirusieji, o istorinė atmintis nėra tik niekam neįdomi praeitis. Džiugu, kad tarp verslo žmonių yra tokių patriotiškai nusiteikusių entuziastų kaip „Jubanos“ generalinis direktorius Julius Banys. Būtų gerai, kad ir tarp Savivaldybės vadovų rastųsi praeities didžiavyrių darbus vertinančių žmonių“, – pastebėjo Generolo Povilo Plechavičiaus fondo direktorė.
Ieško giminių ir kontaktų
- Gricienė, Sedoje vedanti ekskursijas svečiams iš visos Lietuvos, kaimyninės Latvijos ir pristatanti jiems iškilius miesto žmones, krašto ir šalies istorijai svarbias asmenybes, pažymi: Plechavičių giminė išsibarstė po visą platų pasaulį.
Pasak „Santarvės“ pašnekovės, iš antros kartos, kuri prisimena generolą Povilą, pulkininką Aleksandrą ir jų brolius bei seseris, yra likę tik du fondui pažįstami žmonės: Mamerto Plechavičiaus dukra Vita Jauniškienė, grįžusi iš tremties su mama ir visą amžių nugyvenusi Kaune, ir Regina Legeckytė-Ošlapienė, gyvenanti Amerikoje.
- Legeckytė-Ošlapienė, generolo sesers Elenos Plechavičiūtės dukra, su savo dukra Gaile, kuri, pasak G. Gricienės, puikiai prisimena savo dėdes ir tetas, šiuo metu yra atvykusios į Lietuvą. Jos dalyvaus ir fondo organizuojamose iškilmėse.
Praėjusią savaitę viešnios buvo atvažiavusios į Sedą susipažinti su fondo žmonėmis.
„Išgirdome ir naujų dalykų apie generolo gyvenimą Amerikoje. Įsiminė tokia linksma detalė: generolo visi bijojo. Ne todėl, kad jis būtų nemalonus ar nebendraujantis, rodytų rūstų veidą. Tiesiog iš didelės pagarbos. Sūnėnai ir dukterėčios į jį kreipdavosi „dėde generole“, o jis neprieštaravo tokiam kreipiniui. Ponia Regina prisimena, kaip jos vestuvėse generolas linksmai šoko neišimdamas iš burnos pypkės. Generolas, anksti tapęs našliu, antrą kartą nevedė“, – pasakojo G. Gricienė.
Tikslas – parvežti palaikus į Lietuvą
Pagrindinis Generolo Povilo Plechavičiaus fondo tikslas – parvežti iš Čikagos į Lietuvą kraštiečio pelenus ir juos perlaidoti arčiausiai gimtinės – Ukrinų kapinėse. Tam reikia gauti bent vieno iš tiesioginių generolo paveldėtojų sutikimą.
Šiuo metu yra gyvi du P. Plechavičiaus anūkai: RaimaPlechavičiūtė-Cunningham – sūnaus Povilo dukra gyvena Amerikoje, o generolo dukters Irenos, šeimoje vadintos Irenočka, sūnus Kvedaras, chemijos mokslų daktaras, – Kanadoje.
„Santarvė“ primena, kad generolas P. Plechavičius gimė 1896 m. vasario 1 d. Bukončių bajorkaimyje, tuometiniame Židikų valsčiuje, mirė 1973 m. gruodžio 19 d. Čikagoje, buvo palaidotas Šv. Kazimiero kapinėse.
Asta ŠILAITYTĖ
Nuotr. Genoveitos GRICIENĖS ir iš fondo archyvo
