Praėjusį sekmadienį Paryžiuje baigėsi XXXlll vasaros olimpinės žaidynės, prikausčiusios viso pasaulio žmonių dėmesį. Jose neblogai pasirodė Lietuvos sportininkai – iškovojo 2 sidabro ir 2 bronzos medalius. Plungiškių tarp sportininkų nebuvo, bet sirgalių minioje vietos atsirado ir mūsų miesto atstovams. „Plungė“ susisiekė su vienu iš jų – Audriumi Misiūnu ir paprašė pasidalyti įspūdžiais su laikraščio skaitytojais.
– Kaip kilo mintis dalyvauti olimpinėse žaidynėse?
– Save laikau prijaučiančiu sportui ir pats dar pajudu, lankausi įvairiuose sporto renginiuose, todėl nuvykti į olimpines žaidynes, pamatyti, kaip atrodo jos gyvai, buvo sena mano svajonė. Pastarosios olimpiados vyko labai toli – Rio de Žaneire ir Tokijuje, kitos bus irgi už jūrų vandenynų, todėl Paryžius pasirodė lengviausiai pasiekiamas. Ruošiausi tam iš anksto. Lėktuvo bilietus, nakvynes rezervavomės daugiau nei prieš pusmetį.
Atidžiai stebėjau bilietų pardavimą internete ir Lietuvos sportininkų galimybes pasirodyti žaidynėse.
– Ar pavyko?
– Taip, pavyko. Aišku, didžiulis nusivylimas dėl Lietuvos krepšinio 5 x 5 rinktinės nesėkmės. Buvau nusižiūrėjęs bilietus į ketvirtfinalius, skaičiavau tikimybes, kur pateks mūsų krepšininkai, bet po smūgio nuo Puerto Riko teko skubiai keisti planus. Bilietai žvėriškai brangūs.
Užtat iš anksto neturėjome bilietų į krepšinio 3 x 3 rungtynes. Vis tiek atvykome prie arenos prieš pusfinalius. Sutikti lietuviai patarė ieškoti serbų sirgalių. Mat serbų komanda nepateko į pusfinalius, nusivylę jų sirgaliai skubėjo atsiimti pinigus už bilietus. Pirmos derybos prasidėjo nuo 200 eurų už bilietą. Kantriai laukėme paskutinių minučių iki rungtynių pradžios, ir laimikis užkibo! Po 50 eurų už bilietuką, ir bėgte į varžybas. O ten pusfinalis, katastrofiškai gauname nuo Nyderlandų. Nuotaika prasta. Netoliese sėdintys latviai bado pirštais, grasina įveikti kovoje dėl bronzos. Nebeieškojome bilietų į finalus, nes galimybių gauti labai mažai. Finale buvo ir prancūzai, ir olandai, jų sirgaliai kaip marios bangavo. Pasukome kitomis Paryžiaus vietomis. O, pasirodo, mūsų krepšininkai atsitiesė ir sutvarkė latvius, iškovojo bronzą savo šaliai. Vėliau teko juos sutikti, pasveikinti, pakalbinti. Vyrukai nepasipūtę, draugiški, netgi pasiūlė medalį užsikabinti. Sunkus. Mūsų krepšininkų iškovotas sunkioje ir atkaklioje kovoje. Kiek suprantu, prie Lietuvos komandos patekimo į olimpiadą yra prisidėję ir Plungės sporto ir rekreacijos centro krepšinio 3 x 3 vyrai, dalyvavę tarptautinėse varžybose ir rinkę reitingo taškus. Šaunuoliai!
– Be krepšinio varžybų, ką dar žiūrėjote?
– Lengvąją atletiką garsiajame „Stade de France“ stadione. Apie 70 tūkstančių žiūrovų. Įspūdinga. Palaikymas, geros emocijos, pasaulinės sporto žvaigždės tau pro nosį vaikšto. Tą vakarą vyko disko metimo finalai. Iki metikų sektoriaus kokie 30 metrų. Visą pasirengimą ir metimus mačiau iš arti. Juokinga, bet lemtingą jamaikiečio metimą nelabai kas ir matė, nes tuo pat metu kitoje stadiono pusėje vyko moterų šuolių su kartimi varžybos ir viena dalyvė labai prašė publikos palaikymo. Ir tik po to, kai švieslentėje užsidegė informacija apie naują olimpinį rekordą, visi pradėjo dairytis, kas čia vyksta su tuo jamaikiečiu. Gyvenimo metimas, atnešęs olimpinį auksą.
– Ar daug sutikote lietuvių sirgalių?
– Visoje sirgalių jūroje lietuvių nebuvo gausiai. Sutikdavome kartais. Nebūdinga, bet lietuvių sirgaliai pasirodė draugiški. Apsikeisdavome informacija, palinkėjimais, susimojuodavome. Gausiausias sirgalių pajėgas sutelkė Nyderlandai. Oranžine spalva nusidažė gatvės ir skverai. Žaliavo airiai, geltonavo brazilai. Žinoma, prancūzai su savo „tricolore“ (trispalve) užgožė visus svečius. Visi pasirodė labai patriotiški savo šalių atžvilgiu ir kartu tolerantiški, geranoriški. Sutikome ir tuos pačius latvius. Nusiminę, be medalių. Teko suteikti psichologinę pagalbą. Vieną dieną vilkėjau nuo 2011 metų Europos krepšinio čempionato saugomus trispalvius marškinėlius, tai pastebėjau, kaip egzotinių šalių atstovai, mūvintys panašių spalvų atributiką, vis smalsiai žvilgčiojo. Matyt, nusprendė, kad saviškis, tik pabalęs šiek tiek.
– Be sporto renginių, kuo dar nustebino Paryžius?
– Tikrai nustebino. Nors jau ne pirmą kartą šiame mieste, bet jo didybė ir grožis atima žadą. Kaip ir kainos, kuriomis paryžiečiai nepasikuklino priimdami svečius. Juokiamės iš Palangos verslininkų, bet po olimpinio Paryžiaus mūsų pajūryje apsilankyti bus pigiau grybų, kaip mėgstame pajuokauti.
O jeigu rimtai, tai labai gerą įspūdį paliko organizaciniai dalykai – savanoriai, policija, kariškiai, visuomeninis transportas funkcionavo puikiai, aiškiai ir kantriai. Ir džiugino bendras visų prancūzų ir svečių geranoriškumas.
Vykčiau dar kartą. Kitos olimpinės žaidynės bus Los Andžele. Toloka. Laikas parodys.
– Ačiū už pokalbį.
