Is­to­ri­jos mo­ky­to­ja N. Rač­kaus­kie­nė jau­ną­ją kar­tą įkve­pia as­me­ni­niu pa­vyz­džiu

Bū­ti mo­ky­to­ju – tai duo­ti ne­si­ti­kint jo­kio at­ly­gio. Tai rink­tis švie­są ir tei­gia­mą po­ky­tį. Tai ves­ti jau­ną­ją kar­tą ke­liu, ku­pi­nu ieš­ko­ji­mų, at­ra­di­mų, pa­ži­ni­mo džiaugs­mo, o kar­tais ir nu­si­vy­li­mų kar­tė­lio.

Ne­va­rė­nų pa­grin­di­nė­je mo­kyk­lo­je is­to­ri­jos mo­ky­to­ja dir­ban­ti Ne­rin­ga Rač­kaus­kie­nė mo­ki­nius ži­nių ke­liu ve­da jau sep­ty­nio­li­ka me­tų.

„Su­tin­ku, jog mo­ky­to­jo dar­bas nė­ra leng­vas, rei­ka­lau­ja kant­ry­bės, kar­tais ir įkvė­pi­mo, ta­čiau jei dar­bas tei­kia džiaugs­mą, tai tam­pa tar­si sa­vo­tiš­ka gy­ve­ni­mo da­li­mi“, – apie mėgs­ta­mą dar­bą sa­kė pe­da­go­gė.

Įk­vė­pė mo­ky­to­jos

Pir­mo­ji Ne­rin­gos Rač­kaus­kie­nės dar­bo die­na mo­kyk­lo­je sim­bo­liš­kai bu­vo bū­tent spa­lio 5-oji, per Tarp­tau­ti­nę mo­ky­to­jų die­ną. Šiau­lių uni­ver­si­te­te, Hu­ma­ni­ta­ri­nia­me fa­kul­te­te, bai­gu­si is­to­ri­jos mo­ky­to­jo stu­di­jas, vė­liau pe­da­go­gi­kos, pir­miau­sia N. Rač­kaus­kie­nė pra­dė­jo dirb­ti Ne­va­rė­nų se­niū­ni­jos Ne­rim­dai­čių pa­grin­di­nė­je mo­kyk­lo­je. Ją už­da­rius, mo­ky­to­ja dar­bą tę­sė Ne­va­rė­nų pa­grin­di­nė­je mo­kyk­lo­je, ku­rio­je te­be­dir­ba iki šiol.

Šiais me­tais Mo­ky­to­jų die­ną pe­da­go­gė mi­ni jau sep­ty­nio­lik­tą­jį kar­tą. Anot pa­šne­ko­vės, ši die­na – pui­ki pro­ga pri­si­min­ti sa­vo pro­fe­si­nio ke­lio pra­džią, ap­mąs­ty­ti tai, kas nu­veik­ta, pa­si­tik­rin­ti, ar ei­na­ma tei­sin­gu ke­liu. Šią die­ną sen­ti­men­tai už­plūs­ta pri­si­mi­nus sa­vo mo­ky­to­jus, ro­džiu­sius pa­vyz­dį.

„Is­to­ri­ja man pa­ti­ko vi­sa­da, o pa­si­rink­ti mo­ky­to­jos ke­lią įkvė­pė bu­vu­sios ma­no is­to­ri­jos mo­ky­to­jos Ire­na Ten­dzia­gols­kie­nė ir Vi­li­ja Vai­čiu­lie­nė, ku­rio­mis ža­viuo­si iki šiol“, – tvir­ti­no N. Rač­kaus­kie­nė.

Gal­būt sim­bo­liš­kai 2015 me­tais N. Rač­kaus­kie­nė su sa­vo mo­ky­to­ja V. Vai­čiu­lie­ne, dir­ban­čia Tel­šių Že­mai­tės gim­na­zi­jo­je, Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos or­ga­ni­zuo­ta­me „Mo­ky­to­jo švie­su­lio“ kon­kur­se pel­nė pri­zi­nes vie­tas.

1. Račkauskienė pagerbta ir šiemet spalio 5-ąją vykusiame Mokytojų dienos minėjime. Telšių rajono savivaldybės administracijos direktoriusTomas Katkusmokytojai įteikė padėkos raštą už pedagoginį profesionalumą ir lyderystę.

Kai­ta ug­dy­mo pro­ce­se

Pak­laus­ta apie po­ky­čius švie­ti­mo sis­te­mo­je, pe­da­go­gė pa­sa­ko­jo sa­vo pro­fe­si­nį ke­lią pra­dė­ju­si la­bai jau­na, vos bai­gu­si stu­di­jas, tai dar­bo pra­džio­je vis­kas bu­vo nau­ja ir sun­kiau ver­ti­na­ma. O šiuo me­tu, jos nuo­mo­ne, švie­ti­mo re­for­ma „iš vir­šaus“ vyk­do­ma for­ma­liai, per daug nu­to­lus nuo mo­kyk­los.

„Nuo­lat kin­tan­tys rei­ka­la­vi­mai, be­si­kei­čian­čios pro­gra­mos mo­ky­to­jams kelia ne­rei­ka­lin­gos įtam­pos, ne­ži­nios. Atei­tis pa­ro­dys, ar ei­na­ma tin­ka­ma link­me“, – kal­bė­jo pe­da­go­gė.

„Liū­di­na, jog mo­ky­to­jo ke­lią ren­ka­si vis ma­žiau jau­nų žmo­nių. Su­tin­ku, jog mo­ky­to­jo dar­bas nė­ra leng­vas, rei­ka­lau­ja kant­ry­bės, kar­tais ir įkvė­pi­mo, ta­čiau jei dar­bas tei­kia džiaugs­mą, tai tam­pa tar­si sa­vo­tiš­ka gy­ve­ni­mo da­li­mi“, – kal­bė­da­ma apie sun­kią­ją pe­da­go­gi­nio dar­bo pu­sę tei­gė N. Rač­kaus­kie­nė.

Vi­suo­me­ni­nė veik­la – gy­ve­ni­mo da­lis

1. Rač­kaus­kie­nė ne tik mo­ko mo­ki­nius is­to­ri­jos, bet ir pa­ti ją ku­ria rink­da­ma fak­tus apie gim­tą­jį Ne­va­rė­nų mies­te­lį ir se­niū­ni­jo­je esan­čius kai­me­lius. Veik­li mo­te­ris taip pat ak­ty­viai da­ly­vau­ja vi­suo­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me, or­ga­ni­zuo­ja ren­gi­nius, ve­da eks­kur­si­jas, o so­cia­li­nia­me tink­le „Fa­ce­book“ su­bū­rė Ne­va­rė­nų kraš­to is­to­ri­ja be­si­do­min­čių žmo­nių gru­pę.

Vi­sai ne­tru­kus pa­si­ro­dys N. Rač­kaus­kie­nės ini­cia­ty­va pa­reng­ta kny­ga apie Ne­va­rė­nų kraš­tą

„Ma­nau, kad bet ko­kios pro­fe­si­jos žmo­gus tu­ri bū­ti vi­suo­me­niš­kas. Ne­ga­li bū­ti ati­trū­kęs nuo bend­ruo­me­ni­nio gy­ve­ni­mo. Man pa­tin­ka ak­ty­viai ja­me da­ly­vau­ti ir įtrauk­ti ap­lin­ki­nius.

Kaip ži­no­te, so­cia­li­nė­je erd­vė­je su­bū­riau vie­šą Ne­va­rė­nų kraš­to is­to­ri­ja be­si­do­min­čių žmo­nių gru­pę. Se­niai kir­bė­jo min­tis, kaip ne tik su ki­tais pa­si­da­ly­ti tu­ri­mo­mis ži­nio­mis apie gim­tą­jį kraš­tą, bet ir pa­čiai su­ži­no­ti nau­jų da­ly­kų. Iš pra­džių min­tis kė­lė ne­ri­mą, ta­čiau, įver­ti­nu­si at­sa­ko­my­bę, šian­dien džiau­giuo­si, jog idė­ja pa­si­tei­si­no, o ne­tru­kus bus ga­li­ma su­si­pa­žin­ti ir su kny­ga apie šį kraš­tą. Ti­kiuo­si, kad ji bus įdo­mi ir in­for­ma­ty­vi atei­nan­čios kar­toms“, – kal­bė­jo ne­va­rė­niš­kė.

Pi­lei­tiš­ku­mo ir is­to­ri­jos svar­ba

Is­to­ri­jos mo­ky­to­ja sa­kė ne kar­tą su­si­dū­ru­si su nuo­mo­ne, kad ži­no­ti, kas bu­vo iki šiol, yra ne­rei­ka­lin­ga ir neį­do­mu. Jos tei­gi­mu, taip mąs­tan­tys klys­ta.

„Vi­sa­da yra svar­bu do­mė­tis ne tik ša­lies, bet ir gy­ve­na­mo­sios vie­tos is­to­ri­ne praei­ti­mi. Pas­te­biu, kad vis dau­giau jau­nų žmo­nių ieš­ko sa­vo gi­mi­nės šak­nų, žval­go­si į se­nas nuo­trau­kas ar sau­go šim­ta­me­čius pro­se­ne­lių daik­tus. Ug­dant pa­ži­ni­mo džiaugs­mą nuo ma­žų die­nų, po tru­pu­tį su­si­do­mė­ji­mą is­to­ri­ja ga­li­ma įskie­py­ti ir šiuo­lai­ki­niams vai­kams“, – įsi­ti­ki­nu­si N. Rač­kaus­kie­nė.

Anot is­to­ri­jos mo­ky­to­jos, pa­sta­ruo­ju me­tu jau­na­jai kar­tai, ypač vy­res­nių­jų kla­sių mo­ki­niams, itin svar­bios pi­lie­tiš­ku­mo, pa­trio­tiš­ku­mo, Tė­vy­nės mei­lės ver­ty­bės.

„Vy­res­nių­jų kla­sių mo­ki­niai, sek­da­mi pa­sau­lio įvy­kius, mėgs­ta pa­dis­ku­tuo­ti ir iš­reikš­ti sa­vo nuo­mo­nę. To­dėl ma­nau, kad da­ly­va­vi­mas vals­ty­bi­nė­se šven­tė­se, įvai­rio­se pi­lie­ti­nė­se ini­cia­ty­vo­se ar ak­ci­jo­se yra svar­bi ir rei­ka­lin­ga kiek­vie­no Lie­tu­vos pi­lie­čio pa­rei­ga“, – pi­lie­tiš­ku­mo ug­dy­mo svar­bą pa­brė­žė N. Rač­kaus­kie­nė.