Gegužė mamas apdovanoja gražiausiais žiedais – juk turbūt neatsitiktinai Motinos diena minima per patį pavasarinį žydėjimą. Tulpėmis raudonuoja ir sklypas, juosiantis namus, į kuriuos artėjant Motinos dienai užsukome pasikalbėti su daugiavaike mama Albina Zakarauskiene. Moters vaikai jau išskridę savo keliais, bet ji vis dar saugo ir puoselėja ištuštėjusį šeimos lizdą.
Svajojo turėti daug vaikų
Keturi ąžuolai ir liepa – tokį šeimos jaunuolyną pasodino sutuoktiniai Albina ir Antanas Zakarauskai. Laiko tėkmėje globojamas tėvų jaunuolynas subrendo, augina savas atžalas. Deja, vis gausėjančiu artimųjų būriu Albina dabar džiaugiasi viena, bet gyvenimas juk toks – vieni išeina, kiti ateina.
Vienuoliktus metus našlaujanti A. Zakarauskienė sakė visada žinojusi, kad turės didelę šeimą. Svajojo, kad jos vaikai augs būryje, kaip ir ji augo trijų brolių apsuptyje. Su savo vaikų tėvu susipažino šokiuose Klaipėdoje. Uostamiestyje ji mokėsi kulinaro specialybės, o Antanas dirbo statybose. Susituokė 1971 metais, kai Albinai buvo 23-eji, o jos išrinktajam – 28-eri. Vestuves atšoko dukart – po civilinės santuokos ceremonijos Klaipėdoje pas Antano gimines ir po „šliubo“ Albinos tėvų namuose Kvėdarnoje.
„Mama į gyvenimą mane išleido gailėdama: „Ant vargo išeini. Matysi, kaip tau sunku bus.“ Negąsdino manęs tie jos žodžiai, nes nebijojau nei darbo, nei sunkumų. Ir buvau teisi. Šiandien galiu pasakyti, kad motinystė – jokia auka, kad auginti vaikus – didelis džiaugsmas. Kiek meilės atiduodi, tiek jos ir gauni“, – dalijosi sukauptomis gyvenimo tiesomis daugiavaikė mama.
Vietos šeimos lizdui ieškojo ilgai
Pasak moters, sunkesnė buvo tik pati gyvenimo pradžia, kol ieškota geriausios, tinkamiausios vietos lizdui susukti. Pirmieji sūnūs, pametinukai Alvydas ir Egidijus, gimė Klaipėdoje. Tačiau gyvenimas mieste jaunų sutuoktinių netenkino. Albinos širdis traukė grįžti arčiau tėvų. Sutuoktinis jos norui neprieštaravo, nes ir pats buvo kilęs iš Šilalės rajono. Taip jauna šeima atsidūrė Kvėdarnoje, kur pragyveno ketverius metus. Šiame nedideliame miestelyje 1977 metais gimė vidurinioji jų atžala – vienintelė dukra Daiva.
Gal sutuoktiniai ir būtų pasilikę Kvėdarnoje, bet daugiakaušiu traktoriumi dirbęs Antanas sulaukė darbo pasiūlymo iš anuometinės MSV įmonės Rietave. Petras Lengvenis (dabartinio Rietavo miesto seniūno tėvas) kvietė jauną mechanizatorių į Rietavą, o įmonė šeimai žadėjo suteikti butą.
Albina Rietavą žinojo – važiuodama iš Kvėdarnos į Klaipėdą matydavo jį pro autobuso langą. O kartą nuvažiavusi aplankyti tarybiniame ūkyje-technikume mokslus krimtusios draugės miesteliu susižavėjo dar labiau. „Rietavas man atrodė puikus miestelis. Pagalvodavau, kad norėčiau jame gyventi. Todėl, kai po kelerių metų vyras gavo pasiūlymą dirbti Rietave, apsidžiaugiau. Supratau, kad svajonė pildosi. Ilgai nesvarstę susiruošėme keisti gyvenamąją vietą. Apgyvendino mus nedideliame butelyje šalia įmonės teritorijos. Buvome tada labai laimingi“, – prisiminė moteris.
Vaikams augant, butas darėsi vis ankštesnis. Tėvams reikėjo ieškotis erdvesnio būsto, tuo labiau kad susilaukta ketvirtojo vaikelio – sūnaus Vidmanto. Problema išsisprendė Antanui įsidarbinus tarybiniame ūkyje- technikume. Šeima gavo butą Narbutiškės kaime. Gyveno ten neilgai, nes darbštiems darbuotojams (A. Zakarauskienė technikume dirbo budėtoja) anuometinis ūkio vadovas Jonas Jagminas pasiūlė statytis nuosavą namą.
Kiek džiaugsmo buvo 1986 metais, kai gausi šeima įsikėlė į erdvų namą Sauslaukyje! Šiandien Albina teigia, kad būtent Sauslaukis ir buvo ta vieta, kurios tiek metų ieškota – rami gatvė, erdvus sklypas, nuostabūs kaimynai… Visa tai buvo verta sunkaus darbo. Zakarauskams teko smarkiai suktis, kol išsimokėjo už namą, pasistatė tvartelį. „Dirbome visi – dieną valdiški darbai, vakare namų ūkis. Laikėme gyvulius, auginome daržus. Pirkome tik duoną. Niekada nereikėjo vaikų versti mums padėti. Turėjo kiekvienas savo grėblį, šakę… Kai sustodavome toks būrys…“ – dalijasi prisiminimais daugiavaikė mama, kol jos akyse sužiba ašaros.
Gatvėje, kurioje apsigyveno, augo daugybė vaikų, tad Zakarauskų atžaloms draugų tikrai netrūko. Slėpynės, gaudynės, gimtadieniai – ir vaikams gyventi Sauslaukyje buvo gera. Laiminga atžalų vaikystė džiugino ir tėvus. Praėjus keleriems metams po naujakurystės, 1989-aisiais sutuoktiniai susilaukė penktojo vaikelio – ketvirtojo sūnaus Arūno.
Vaikus auklėjo žodžiais
A. Zakarauskienė sakė, kad su berniukais jai nebuvo nė kiek sunkiau nei su mergaite. Auklėjo visus vienodai – ne diržu, o žodžiu stengėsi į jų širdis prisibelsti. Nors namuose ir buvo drausminanti priemonė – karklo vytelė, jos panaudoti mamai taip ir neteko.
Mylėjo vaikus ir tėvas. Tik anuomet, pasak Albinos, vyrai jausmų atvirai nerodė – meilė būdavo rūpesčiu išreiškiama: „Gerą turėjau vyrą, darbštų. Mylėjo jis mus, stengėsi, kad šeimai nieko netrūktų. Neprašėme nei pašalpų, nei nemokamo maitinimo mokykloje. Žinojome, kad pasirūpinti vaikais – tėvų pareiga. Prisimenu, kokius kalnus žagarėlių, vaflių šeimai iškepdavau. Daug reikėdavo maisto priruošti – augantys berniukai valgūs. Laimei, duonos mūsų namuose niekada netrūko. Man tai ypač svarbu – kai aš augau, duona būdavo normuota. Iki šiol prisimenu, kaip mama beveik 20 kilometrų pėsčiomis eidavo, kad kepalėlį duonos šeimai parneštų.“
Mėgsta gėles, keliones, bendravimą
Vien darbu gyvas nebūsi. Daugiavaikiai tėvai surasdavo laiko ir pomėgiams. Albina nesuskaičiuoja, kiek šalių su ekskursijomis, kurias organizuodavo tarybinis ūkis-technikumas, jiedu su vyru yra aplankę. Važiuodavo pasikeisdami – vienas namuose, kitas žvalgosi po pasaulį. Gal todėl ir šiandien likusi viena moteris tarp keturių sienų neužsidarė.
A. Zakarauskienė ne kartą buvo nuvažiavusi į Londoną, kur gyvena jos dukros Daivos ir sūnaus Egidijaus šeimos. Mielai vyksta į keliones, kurias organizuoja Rietavo trečiojo amžiaus universitetas. Vienuoliktus metus universitetą lankanti Albina džiaugiasi, kad senjorams sudarytos galimybės bendrauti, tobulėti, keliauti ir kitaip plėsti savo akiratį.
Penkių vaikų mama yra ir daugiavaikių motinų draugijos „Motulės delnuos“ narė. Nors draugijos veikla nebėra tokia aktyvi, kokia buvo tik jai įsikūrus, mamos retkarčiais susitinka. Ir šių metų sausį savo 75-erių metų sukaktį šventusi Albina sulaukė gražaus būrio jos pasveikinti atėjusių „motulių“ .
„Kol būsiu aš, bus ir mūsų šeimos namai“
Kažkada pilnas vaikiškų balsų namas ištuštėjo. „Tiek daug erdvės, ar nesijaučiate vieniša tokiame dideliame name?“ – pasmalsavau.
„Negalėčiau parduoti ir išeiti. Čia mūsų susuktas lizdas, patys jį lipdėme. Kol būsiu aš, bus ir mūsų šeimos namai. Nesijaučiu vieniša. Vaikai aplanko, pasirūpina. Nors sąnariai braška, traška, o kraujospūdis šokinėja – dar pasiauginu daržovių, apsiraviu savo taip mėgstamų tulpių, rožių darželius. Man čia gyventi gera. Ar galėčiau norėti ko nors daugiau?“ – klausė moteris.
Nė vieno nusiskundimo, nė vienos abejonės… Laimingi vaikai – laiminga ir mama. Laimė dar didesnė, kai anūkai netoliese auga. A. Zakarauskienės sūnūs Alvydas ir Vidmantas su šeimomis čia pat, Rietave, įsikūrę. Jauniausias Arūnas su šeima Klaipėdoje gyvena. Tik vyriausieji Daiva ir Egidijus, kaip jau minėjome, Didžiojoje Britanijoje. Bet su šiuolaikinėmis technologijomis mama kad ir kasdien vos tik panorėjusi su dukra, sūnumi ir jų vaikais gali pabendrauti.
Iš daugiavaikės mamos namų išvažiavau su didele puokšte tulpių rankose ir linkėjimais visoms mamoms: „Sveikatos, laimingų vaikų, linksmų anūkų. Ir gražių svajonių, nes negalima gyventi vien darbu!“
