Balandžio 25 d. Rietavo savivaldybės taryba patenkino Rietavo kultūros centro direktoriaus Vytauto Kažukausko prašymą atleisti iš pareigų. Kas lėmė tokį jo apsisprendimą, teiraujamės pašnekovo.
– Gal pradėkime nuo pradžios: kas paskatino tapti Rietavo kultūros centro direktoriumi?
– Rietavo kultūros centrui pradėjau vadovauti 2009 metais. Tai buvo gan netikėtas posūkis mano gyvenime. Atsiradus galimybei, nusprendžiau kandidatuoti, išbandyti save. Savo karjerą su kultūra siejau dar studijuodamas Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje, kiek vėliau žinias gilinau Klaipėdos bei Mykolo Riomerio universitetuose. Dirbdamas Rietavo kultūros centre, mokiausi ir baigiau studijas.
– Kuo Jus patraukė Rietavas?
– Esu kilęs iš Rietavo, čia gyvena mano tėvai, čia susitikau su šiltais, nuoširdžiais žmonėmis. Ir visai nesvarbu, ar mažame kioskelyje, ar savivaldybės institucijose – visada buvau labai maloniai sutinkamas. Mane sužavėjo žmonių bendravimas – galima ir pajuokauti, ir rimtai padiskutuoti. Rietavo kultūros centro kolektyvas maloniai priėmė, visi bendrom pastangom stengėmės, dirbome dėl rietaviškių. Kolektyvų, su kuriais dirbau, nariai noriai ateidavo repetuoti kiekvieną savaitę net po kelias valandas.
– Ar nebaugino atsakomybė?
– Tai man buvo didelis iššūkis, mat į direktoriaus kėdę sėdau vos 23 metų. Darbas labai įdomus, teko vadovauti 20 žmonių kolektyvui. Kultūros centras turimomis priemonėmis ir galimybėmis judėjo pirmyn, viskas man buvo be galo įdomu, nuolatinės naujų idėjų paieškos. Visada laukdavome žiūrovų. Stengėmės surengti ir masines šventes, paminėti miestui svarbias sukaktis. Tačiau kiekvienas mūsų šventę kuriame pats – kuo labiau į ją įsitraukiame, tuo ji geresnė. Tai yra gyvas procesas. Patys sau šventes turime rengti, ir ateiti ne priekabių ieškoti, o išsidūkti, pasidalinti geromis emocijomis. Pradėdamas dirbti supratau, kad teks ir vakarus, ir savaitgalius paaukoti.
– Ar nesigailite išeinąs, nepabandęs dirbti atnaujintose buvusios Oginskių dvaro karietinės patalpose?
– Įdomu būtų buvę išbandyti naujas technines galimybes. Tačiau, kad ir koks gražus pastatas būtų, jis negali tapti gyvu be žmogaus. Kultūros objektai yra skirti žmogui, o kiekvienam kultūros centrui svarbiausia – žiūrovas. Be abejonės, šiandien drąsiai galiu teigti, kad valstybės dėmesys kultūrai nėra pakankamas, o juk be kultūros nebus gyvybės valstybėje.
– Gal išduosite paslaptį, kokie jūsų ateities planai?
– Prieš priimdamas sprendimus, susimąstai, pasidžiaugi nuveiktais darbais, bet gyvenimas nestovi vietoje. Vasarą sukūriau šeimą, pasikeitė ir ateities planai. Aš neišsižadu savo pomėgių – muzikos, sporto, o apie būsimą darbą ir asmeninį gyvenimą nenorėčiau kalbėti. Galiu pasakyti tik tiek – išvykstu į Klaipėdą, čia žadu ieškoti laimės, dirbti. Karjerą sieju ne su kultūros sritimi, nebebūsiu viešas asmuo, tad norėčiau išlaikyti privatumą. Man svarbiausia – šeimyninė laimė, o visa kita savaime ateis. Jei sąžiningai dirbi, ir Dievas padeda.
Dėkoju visiems su manimi dirbusiems – kolektyvams, Rietavo savivaldybei. Tikrai patyrėme nemažai – buvo ir gerų akimirkų, ir „žaibelių“, kaip ir kiekvienoje didelėje šeimoje. Tačiau nuostabiausia tai, kad kiekviena patirtis yra unikali. Gyvenimas suteikė galimybę sutikti nuostabių žmonių, kuo aš labai džiaugiuosi.
