Kad laikraštis – lyg apeiga

Ak, tie ieškojimai… To, kas nauja, nepatirta, nepažįstama, arba to, kas labiau ar labiausiai – prasminga, vertinga, tikra. Vedami jų – tų ieškojimų – kartais ryžtamės užverti duris. Tam, kad atvertume kitas. Nes smalsu: galbūt būtent už jų ir dangus mėlynesnis, ir žolė žalesnė. Ar taip ir yra? Na, čia kiekvienam individualiai. Vienas džiaugiasi ieškojimų rezultatais ir į užvertąsias duris net neatsigręžia. Kitas, apsukęs ratą, grįžta. Ir džiaugiasi po kilimėliu radęs raktą.

Šiuose abstrakčiuose pamąstymuose yra ir kažkas konkretaus. Turiu omeny save, prieš pusantrų metų užvėrusią „Plungės“ redakcijos duris, o dabar vėl sugrįžusią. Tiesa, rakto po kilimėliu nebuvo, bet jo ir nereikėjo, nes durys buvo plačiai atvertos, o už jų – džiugios ir šiltos kolegų emocijos. Kolektyvas šmaikštavo: „Na, ką? Geriau nei pas mus neradai?“, bet kartu ir sveikino: „Sveika sugrįžus namo!!!“ Namo… „Plungės“ redakcija man, ko gero, ir yra viena iš tų vietų, kurią koks nors anglas pavadintų home sweet home.
Taigi sugrįžau. Sugrįžau tam, kad dirbčiau. Darbą, kurį dirbu jau 25-erius metus. Tiesa, dabar kitas pareigų pavadinimas, gal kiek kitas amplua, bet esmė ta pati – aštri plunksna, objektyvumas, kūrybingumas. Prieš jus, skaitytojai, „Plungės“ kolektyvas turi daugybę pareigų: informuoti, atskleisti negeroves, kovoti su jomis, padėti silpnesniam, nuginkluoti neteisų, parodyti šviesiąsias gyvenimo puses, pažadinti norą pažinti, papasakoti istoriją ir daug kitų. Stengsiuosi, kad visas jas įvykdytume.
Džiaugiuosi laikraštį radusi puikiai sustyguotą. Visom prasmėm. Ir už tai esu dėkinga penkiolika metų redakcijai vadovavusiai Rūtai Adamonienei. Džiaugiuosi ir kolegomis – būriu kūrybingų, sąžiningų ir savo darbą išmanančių specialistų. Džiaugiuosi ir jumis, skaitytojai. Ir dėl to, kad, nepaisant žiniasklaidos priemonių įvairovės, vis dar aktyviai skaitote vietos laikraštį – ir popierinį, ir elektroninėje erdvėje. Ir dėl to, kad pasitikite – vos spėjusi apšilti kojas, sulaukiau trijų jūsų pranešimų. Apie įžvelgtas negeroves. O jei kreipiatės, vadinasi, žinot, kad galime padėti.
Antoine de Saint-Exupery knygos „Mažasis princas“ veikėja lapė mažajam princui kalbėjo: „Geriau būtų buvę ateiti tą pat valandą. Jei tu ateidinėsi, pavyzdžiui, ketvirtą valandą popiet, tai jau nuo trečios valandos aš imsiu jaustis laiminga. Kuo toliau, tuo laimingesnė aš jausiuos. Ketvirtą valandą jau pradėsiu jaudintis ir nerimauti: sužinosiu, kiek atsieina laimė! Jei tu ateidinėsi bet kada, tai niekad nežinosiu, kada man pasipuošti širdį. Reikia laikytis apeigų…“
Tikiuosi, kad laikraštis „Plungė“ yra antradieninė ir penktadieninė jūsų apeiga. Tokia, kurios laukiat bent truputėlį pasipuošę širdis. Jei skaitot, vadinas, jums ne vis viena, kas vyksta aplinkui. Ir tuo jūs šviesūs.