Reikia pripažinti, kad ungurys – skani žuvis. Parūkytas, toks riebokas… – na, tikras delikatesas. Kai pamatau, kad ši žuvelė kainuoja 80 litų, tik numoju ranka ir nueinu – neįkandama kaina. Bet tas 80 litų yra tik ašaros, palyginus su tuo, kiek už ungurius mokės vienas Švenčionių rajono gyventojas. Žmogelis įkliuvo brakonieriaudamas. Kadangi jo tinkleliuose rasti 95 unguriai, teks sumokėti sveiku protu nesuvokiamą baudą – 103 tūkstančius litų! Taigi vienas ungurys žvejui nelegalui atsieis… 1 084 litus. Po šio atvejo, ko gero, galėtume save tituluoti brangiausių ungurių šalimi.
Brakonierius, aplinkos niokotojus, gyvosios gamtos skriaudėjus valstybė bando pažaboti didžiulėmis baudomis. „Respekts“ (tai, išvertus iš televizijos herojaus Saulėno kalbos, reiškia pagarbą) valstybei, kuri ėmėsi tokių griežtų priemonių. Dar didesnis „respects“ būtų, jei toks pat griežtas požiūris galiotų ir kitose sferose. Ypač – valstybės, savivaldybių valdyme. Tikrai norėtųsi, kad valdžios vyrai ir moterys, kaip tas ungurių gaudytojas, už priimtus sprendimus, nuveiktus darbus ar neveiklumą atsakytų asmeniškai. Dar geriau, jei ta atsakomybė būtų susieta su kažkokia baudų sistema. Tada gal kažkas keistųsi mūsų valstybėje? Pirmiausia, saugodami savo kišenę, gal ne taip prie to valdžios lovio visi veržtųsi. Antra, patekę Seiman, ministerijon ar prie savivaldybės valdžios vairo, gal atsakingiau balsuotų, aktyviau darbuotųsi ir daugiau naudingo nuveiktų. Bet tai – tik utopija. Manau, taip nebuvo ir nebus. Nes juk niekas kitas, o tik patys valdininkai gali tokias kardinalias permainas įvesti. Bet kas čia norės save į asmeninės atsakomybės rėmus įstatyti, kai gali sau laisvuoju „bim bam“ būdu šalį ar savivaldybę valdyti.
Sakysit, už ką čia tuos valdžios vyrus ir moteris bausti. Juk dirba, visų mūsų labui galvas suka, idėjas ir įstatymų projektus „gimdo“. Štai dabar Finansų ministerija į dienos šviesą pamažu stumia sumanymą apmokestinti visų mūsų gyvenamąjį būstą. Dabar 1 proc. nekilnojamojo turto mokestis taikomas tik tam šeimos ar asmens turtui, kurio vertė – virš 1 milijono litų. Bet jau po naujųjų metų planuojama pasinerti į gilesnius mąstymus, kaip čia tą mokestį ant kiekvieno iš mūsų užkabinus. Taip kad pildysime valstybės biudžetą visi, kas tik turime kokį tai stogą virš galvos. Tik ar kiekvienas iš mūsų bus pajėgus tą mokestį sukrapštyti?
Na, kol mūsų dar neapmokestino, gal ir nesukim dėl to galvos. Gal geriau – apie artimiausių dienų planus. O juose – aplankyti artimųjų kapus, uždegti žvakelę, sukalbėti maldą ir tikėtis, kad kažkur TEN jiems gal net geriau nei buvo čia, žemėje. Išties gera, kad šaltą ir tamsų rudenį yra vakaras, kai tūkstančiais liepsnelių šviečia ir savotiškai šildo kapinių kalneliai…
