Blogų naujienų kasdien netrūksta visose visuomenės informavimo priemonėse. Žinoma, kiekvienas skuba sužinoti, kas, kur, kada ir ką negero padarė, apie kilusius gaisrus ir panašiai. Tačiau šį kartą norisi kalbėti ne apie žmogžudystes ar kitas nelaimes, o apie merginą, kuri atlieka žygdarbius.
Ko gero, jau visi žino apie plungiškę Ievą Krivickaitę, apie jos pasiaukojimą vėžiu sergantiems vaikams. Kartais pritrūksta žodžių, kad galėtum tinkamai įvertinti jaunos, rodos, dar tik pradedančios suprasti gyvenimą, asmenybės veiksmus. „Šaunuolė“, „nereali“, „fantastiška“, „super“ ir dar daug kitų žodžių, kuriais apibūdinama ši mergina. Manau, labiausiai tiktų vienos komentatorės išsakyta nuomonė: „Ji – angelas tarp žmonių.“
Tikrai stebina Ievutės pasiryžimas, duoto žodžio tesėjimas. Kartais net gėda už suaugusius žmones, pamiršusius, o gal nė nežinančius, kaip dovanoti gėrį tiems, kuriems labiausiai reikia. 31 000 eurų – ta suma, kurią mergina surinko, o palaikydama mažuosius ligoniukus nusiskuto plaukus. Pridėkime ranką prie širdies ir paklauskime savęs: ar aš taip galėčiau?
Tiesa, ne kiekvienas įvertino šį plungiškės veiksmą teigiamai. Kai kuriems atrodė, jog beprasmiška nusiskusti plaukus, esą tai nepagydys sergančių vaikų. Žinoma, nukirpti plaukai stebuklo nepadarys, bet moralinis palaikymas, nuoširdus apkabinimas, geras žodis kartais gydo labiau nei brangiausi vaistai.
Ir tikrai yra tiesos posakyje, jog svetimo skausmo nebūna. Manau, Ieva, pati žinodama, kokia kančia dienas leisti ligoninės palatoje, laukti artimųjų ir to išganingojo pasveikimo, supranta skaudžios lemties ištiktus vaikus. Juk neišgyvenęs netekties skausmo niekada nesuprasi, ką jaučia tai patyręs, nesirgęs sunkia liga nežinosi, ką reiškia laukti pasveikimo stebuklo. O gal ir nebūtina visko patirti, gal reikia išmokti į kitus žiūrėti ne tik akimis, bet ir širdimi.
Kartais net liūdna ir gėda, jog suaugusiems, protingiems, turtingiems, prie valdžios vairo sėdintiems pavyzdį rodo jaunutė mergina, kuriai reikia džiaugtis jaunyste, imti iš gyvenimo viską, kas gražiausia.
Taip neseniai džiaugėmės ir dėkojome savo krepšinio rinktinei už iškovotą sidabro medalį, laimėtą kelialapį į Olimpines žaidynes. Visi garsiai šaukė „ačiū!“, graibstė krepšininkus už rankų, nes jie padarė stebuklą. Mažai tikėtina, kad I. Krivickaitei bus surengtas toks padėkos vakaras, kad jai ranką spaus garbingi ponai ir ponios politikai. Bet ar šito reikia? Gal užtektų kiekvienam nuoširdžiai pasidžiaugti jos pasiryžimu ir bandyti tapti geresniam? Gal laikas kiekvienam išmokti matyti širdimi ir jausti kito skausmą?
