Artėja šienapjūtė. Žolė suguls į pradalges arba bus „supakuota“ į ritinius. Per patį darbymetį net prietemoje pievose gaus technika. Ir niekas nežinos, koks gyvūnas susirado laikiną prieglobstį viename ar kitame žolyne. Šienavimas neatsiejamas nuo praradimų, ypač, jei tai daroma netinkamu būdu – važiuojant spirale nuo pievos krašto jos centro link.
Ne visi pabaidyti gyvūnai išdrįsta sprukti į ramesnę vietą per atvirą jau nušienautą plotą, ne visi ir suspėja. Dalis jų, slėpdamiesi aukštoje žolėje, traukiasi link nenušienauto ploto centro. Šienaujant paskutines pradalges, jų daugiausia ir žūsta. Netinkamo šienavimo pasekmės skaudžios: sutraiškyti, sužaloti, ritiniuose atsidūrę gyvūnai, daugiausia – jaunikliai.
Gal Jūsų pievoje jauniklius augina griežlė, gal putpelė ar kurapka? Gal žolyne prigulęs stirniukas, elniukas, o gal maitinasi kiškių šeimynėlė? Pasistenkite, kad po šienapjovės ašmenimis jie nepakliūtų, taikydami ekologiškas šienavimo technologijas, sumažinančias paukščių ir žinduolių žuvimo, suluošinimo atvejų.
Prie motorinės šienavimo priemonės įrenkite specialius baidytuvus (triukšmui sukelti). Pradėkite pjauti nuo lauko centro, judėkite spirale į pakraščius arba nuo lauko vidurinės linijos važiuokite kraštų link. Šienauti galima ir iš vienos lauko pusės judant kitos pusės link. Visais minėtais atvejais gyvūnai turi daugiau galimybių išlikti gyvi ir sveiki, nes jie gali pasitraukti iš šienaujamos pievos.
Pasirinkus vėlesnę šienavimo datą (liepos pradžią), kai jau būna ūgtelėję jaunikliai, šienaujant ne visas pievas iš karto, taip pat galima išsaugoti daugiau gyvūnų. Pasirinkimas priklauso nuo jūsų, ūkininkaujančiųjų. Kiekviena jūsų pievoje išsaugota gyvybė, manau, nebyliai jums padėkos.
