Yra toks posakis, kad gėris turi būti su kumščiais. Iš pirmo žvilgsnio šis teiginys lyg ir alogiškas, nes kumščiai dažniausiai lydi smurtą. Tuomet kokia kalba gali eiti apie gėrį? Tačiau, jei gėris yra beginklis, ar netampa jis auka to, kuris vadovaujasi šūkiu: „Kare kaip kare – visos priemonės tinka“? Kur riba, kurios nevalia peržengti? Juk kartais gerais norais gali būti grįstas kelias į pragarą.
Aš čia suku kalbą apie ką tik teismo administracinėmis baudomis po 200 litų nubaustus seimūnus Petrą Gražulį ir Kazimierą Uoką. Politikai „nuskalpuoti“ už policijos pastatyto užtvaro peržengimą per seksualinių mažumų eitynes sostinėje prieš dvejus metus. Beje, už pasipriešinimą policijos pareigūnams ir teisėtų jų reikalavimų nevykdymą seimūnams grėsė ir administracinis areštas, tačiau savųjų neleido skriausti Seimas.
Ir anuomet, ir dabar minėtieji politikai nesigaili pažeidę įstatymus. Atvirkščiai. Nuobaudą K. Uoka vertina kaip pataikavimą Briuseliui, o P. Gražulis, atrodo, žada šį sprendimą net skųsti. Jis tikina žygdarbį padaręs: „Tegu mažumos nepropaguoja savo gyvenimo būdo!“ Dar pridurdamas, kad šitaip bando užkirsti kelią jų „dauginimuisi“.
Taigi įstatymų leidėjai sąmoningai pažeidinėja įstatymus. Ar tokie politikai turi moralinę teisę būti Seimo nariais? Kita vertus, ir vėlgi kyla tas pats klausimas – kaip ginti savo šventus įsitikinimus? O jei politikai tuomet būtų buvę „pakrikštyti į dūdą“, kas būtų teisus?
Ko gero, šiomis dienomis visas pasaulis, kvapą užgniaužęs, stebi Norvegiją, nes ten prasidėjo teismo procesas prieš tautietį A. B. Breiviką, kuris pernai šaltakraujiškai nužudė 77 žmones. Protu sunku suvokti tragedijos mastą, niekuo nekaltų žuvusiųjų (daugiausia jaunų žmonių) artimųjų sielvartą.
Skelbiama, kad kaltinamasis ir teisme elgiasi pabrėžtinai abejingai ir ciniškai. Glumina jo pareiškimas: „Taip, pripažįstu šiuos veiksmus, tačiau ne baudžiamąją kaltę. Tai buvo teisėta savigyna“. Jis kaltina šalies valdančiuosius dėl esą per didelės musulmonų integracijos, įžvelgdamas pavojų skandinavų tautoms, o savo veiksmais tikina siekęs atkreipti dėmesį į šią problemą. Sakyčiau, kad, kaip galimai psichinis ligonis, per daug suktai raito.
Nors Norvegija siekia kuo teisingesnio proceso, kad kaltinamasis neturėtų galimybės propaguoti savo įsitikinimų, tiesioginės transliacijos iš teismo salės uždraustos. Tiesa, tai, kas vyksta už uždarų durų, visai nesunkiai prasprūsta į eterį.
Tuo tarpu mūsų tėvynainius Norvegija vilioja kaip medus. Įdomu, kad šiemet sparnus kelia ne vien jaunimas, bet ir pensininkai. Kalbama, kad per mėnesį ten, sumokėjus už maistą, būstą ir išskaičiavus kitas išlaidas, galima sutaupyti apie 12 tūkst. litų!
Taigi kad… talentui trūksta vietos, genijui – laiko, o visų kitų netenkina alga. Ir traukia lietuvaičiai svetur – kaip žuvys į nerštavietę… Ir kodėl man prieš akis šmėžuoja maniakiška Breiviko šypsena?
