Neįsivaizduojame šventos Kūčių vakarienės be balto kalėdaičio ant stalo. Kalėdaitį vadiname įvairiai: „plotkelė“, „Dievo pyragas“, „Dievo duona“. Trapieji kalėdaičiai iš tiesų ir yra duona. Juos stengiamasi kepti iš pačių geriausių aukščiausios rūšies miltų. Kuo geresni miltai, tuo suplakta tešla tąsesnė, kepama nelimpa prie keptuvės, o iškepti kalėdaičiai mažiau trupa ir lūžinėja. Kalėdaitis simbolizuoja šeimos bendrystę ir vienybę, nes duona kepama iš daugybės grūdų. Kai Kūčių vakare laužome kalėdaitį, pasižadame dalytis vieni su kitais Dievo malonėmis, meile, rūpesčiais, džiaugsmais, nešioti vieni kitų naštas.
Kalėdaičių nenusipirksime jokiame prekybos centre. Prieš kiekvienas Kalėdas jų įsigyjame tik bažnyčiose. Dabar jie dažniausiai atvežami iš kaimyninės Lenkijos, turinčios jau išvystytą kalėdaičių kepimo indrustriją. Lietuvoje šiandien kalėdaičiai savo reikmėms gal dar ir kepami viename kitame vienuolyne ar kokioje provincijos bažnytėlėje.
Vaikystėje yra tekę matyti, kaip zakristijonas kepė kalėdaičius krosnyje ant žarijų. Specialioje keptuvėje su ilgomis rankenomis buvo galima iškepti tik vieną kalėdaitį. Kiek laiko reikėdavo juos kepti, kad pakaktų visiems parapijiečiams… Juk kiekviena parapija kalėdaičius nuo seno kepdavo tik savo tikintiesiems. Paprastai šį darbą kunigai ir patikėdavo bažnyčios zakristijonui. Kad spėtų aprūpinti parapijos žmones kalėdaičiais, zakristijonas ar kitas patarnautojas imdavosi šio darbo vos tik prasidėjus rudeniui. Reikėjo įgūdžių pikliuotų miltų tešlai užmaišyti, pakurai saugoti. Mažą keptuvėlę reikėjo vartyti ant žarijų, saugoti, kad kepinys nesudegtų ir rankos neapsviltų. Jie, tie mūsų vaikystės kalėdaičiai, kuriuos ne vienas su nostalgija prisimename, kartais būdavo šiek tiek paspalvinti, papuošti įkepta rūtos ar eglės šakele.
Ar šiandien dar įmanoma iš arti pamatyti šitaip kepamą Dievo duonelę? Taip, Varniuose įsikūrusiame Žemaičių vyskupystės muziejuje jau keletą metų, artėjant Kalėdoms, patiems galima išsikepti kalėdaitį. Edukacinė programa, kurią veda vienuolė Regina Teresiūtė, vadinasi „Kalėdaičio gimimas“.
Gruodžio 17-ąją šioje programoje dalyvavo Plungės vyskupo Motiejaus Valančiaus pradinės mokyklos mokiniai. Vaikai stebėjo, kaip įkaitinama speciali (tik jau modernesnė – elektrinė) keptuvė su raštais, kaip ant jos vidurio užpilama mažiau nei pusė samtelio skystokos tešlos. Tada sesuo Regina stipriai paspaudžia ir užveržia keptuvės rankeną. Sušnypščia garas. Po kelių akimirkų keptuvė atidaroma. Tešlą išvystame tolygiai pasiskirsčiusią ant keptuvės, nes abi jos dalys labai glaudžiai susispaudžia. Ką tik iškeptas kalėdaitis – dar nebaigtas. Jis dedamas ant lygaus paviršiaus, ir kanceliariniu peiliu kruopščiai apdailinami kraštai. Kalėdaitis nemažas, jį galima pjauti pusiau. Jeigu paplotėlis kepdamas kiek prilimpa prie keptuvės, vienuolė pridegusią vietą patepa bičių vašku ir kruopščiai nuvalo skudurėliu.
Kiekvienas programos dalyvis turėjo galimybę pats pabandyti iškepti kalėdaitį. Sesuo Regina net kelis kartus priminė vaikams, kad lengvas ir trapus paplotėlis tikrąją prasmę įgyja tik jį pašventinus. Į namus visi ir išsivežė čia iškeptą ir jau pašventintą kalėdaitį, kuriuo Kūčių vakarą dalinsis su savo tėveliais, broliukais ir sesutėmis, kitais artimais žmonėmis.
Tegul šios duonos niekada nepritrūksta mums ir mūsų artimiesiems.