Ar jūsų namuose jau kvepia Kalėdomis? Mintimis nusikeliu į tuos laikus, kai namuose pakvipdavo mandarinais ir apelsinais. Su kokiu nekantrumu laukėme tos akimirkos, kai šventė plačiai atvers duris.
Sakoma, kad prieš Kalėdas reikia atiduoti visas skolas, atsiprašyti tų, kuriuos galbūt nesąmoningai, o gal ir tyčia įskaudinai. Mintimis greit prašuoliuoju laikotarpį nuo praėjusių iki šių švenčių. Skolinga lyg ir niekam nesu. Na, jei skola nelaikysime laiko, neskirto šeimai, vaikams, artimiesiems.
Kaip nežmoniškai greitai lekia metai. Kai prisimeni, kaip laukei, kol pagaliau sukaks aštuoniolika, dvidešimt… Bandau prisiminti, kada metai pradėjo suktis lyg įjungus pagreitinimo mygtuką? Ko gero, tuomet, kai pradėjome savarankišką gyvenimą. Nuo tada ir prasidėjo tas skubėjimas, kai dvidešimt keturių valandų per parą – mažai.
Kaskart, apmąstydamas praėjusius metus, pagalvoji, kad truputį pristabdysi arklius, bet kur tau… Šuoliuoji tuo pačiu tempu, kitą kartą gal peržengi net savo galimybes. Nors ir sakoma, kad laikas – pinigai, bet kad ir kaip jį taupytum, vis pritrūksta. O gal reikėtų trumpam sustoti? Galų gale, juk pranašaujama , kad jau tuoj bus pasaulio pabaiga. Žinoma, netikiu tom prognozėm, bet ką gali žinoti. Žiūrėk –
čia esi, o kitą minutę jau kalbiesi su angeliukais.
O gal jau ir prasidėjo ta pasaulio pabaiga? Argi ne jos požymis, kad motinos žudo savo vos gimusius kūdikius, patėviai kankina vaikus vien todėl, kad jie nešioja tėvo vardą. O ir vaikai žudo savo gimdytojus dėl turto, nenupirkto alaus butelio. Ir pats gatvėje nesi garantuotas, kad grįši sveikas, nebūsi mirtinai sumuštas kokio -niolikmečio vien todėl, kad neturėjai cigaretės ar nenupirkai alkoholio. Galėčiau visą pergamentą surašyti, kas man atrodo nenormalu ir kas galbūt byloja apie tą pasaulio pabaigą.
Visai nesinori šiandien kalbėti apie politikus ir jų poelgius, apie bandymus visais įmanomais ir neįmanomais būdais išsukti uodegą nuo atsakomybės. Nesvarbu, kad vos pradėjusi darbą koalicija jau kliba, kad Prezidentės surengti užsienio kalbos egzaminai kandidatams į ministrus sulaukė kritikos ir pašaipų.
Nors, kita vertus, visai logiškas reikalavimas ministrui mokėti užsienio kalbą. Juk ne į tvartą mėšlo kabinti eina. Nors valdančioji dauguma pasitikėjimo nekelia, tačiau atvirai pripažinčiau, kad jų sąžinė ir garbė nemiega žiemos miegu, jei tik balsuotų už galimai „prisidirbusių“ seimūnų neliečiamybės panaikinimą. Tegul būna taip, kaip bus.
Jei jau pasaulis neapsivers ir namai pakvips mandarinais, suspindės eglutės, o po jomis Kalėdų senis paliks nors mažiausią dovanėlę, norisi visiems palinkėti laiko. Kad jo užtektų viskam: darbui, sau, vaikams, artimiesiems… Kad rastumėt laiko atsiprašyti, pasidžiaugti…
