Ambraziejus ir Stanislava Saudargai gyvena Paukštakių seniūnijos vadinamųjų antrųjų Juodeikių kaime. Penkis vaikus užaugino. Jie ir dabar tėvą geru žodžiu mini. Tad Tėvo dienos proga tikriausiai neužmirš pasveikinti.
Graži jų sodyba įsikūrusi tarp miškelių ir krūmynų visai netoli Plungės, tad Ambraziejui važinėti į darbą Plungės gaisrinėje, kur jis dirbo kaminkrėčiu, buvo nesunku. Iš pradžių važiuodavo autobusu, vėliau įsigijo motociklą, tad, kaip žmonės tuokart sakydavo, su vėjeliu apskriedavo visą rajoną.
Vyresnio amžiaus plungiškiai dar gerai prisimena gatvėse dažnai sutikdavę nuo kojų iki pat pakaušio juodą – lyg smaluotą – vyrą, plačiai besišypsantį. Mieste buvo nemažai privačių namų, tad be kaminkrėčio gyventi – neįmanoma. Žmonės, sutikę kaminkrėtį, būtinai ir patys jam nusišypsodavo, nes visi nuo senų senovės tikėjo, jog sutiktas kaminkrėtys neša laimę. O vaikai, nugirdę tokias tėvų kalbas, šventai tikėjo, jog pats kaminkrėtys piniguose tiesiog maudosi.
Išgirdęs tokias kalbas, pats Ambraziejus smagiai juokėsi – palyginus su kitais, tuometinis jo atlyginimas tikrai didelis buvęs. Gal dėl to ir su būsimąja žmona Stanislava, vos porą mėnesių padraugavęs, vestuves iškėlė. Tiesa, tada dar jaunas vyras kaminkrėčiu nebuvo – tuometiniame „Švyturio“ kolūkyje vairuotoju dirbo, o kartais ir į traktorių sėsdavo.
Tačiau vyras tvirtino, kad nei mašinos, nei traktoriai jam nebuvo prie širdies. Kartą sutikęs Plungės gaisrinėje dirbusį draugą, įsikalbėjo apie tai, o šis ir pasiūlė eiti dirbti kaminkrėčiu į jų gaisrinę. Kaip tarė, taip ir padarė. Beje, tada išeiti iš darbo kolūkyje nebuvo lengva.
Ambraziejus, prisiminęs tą metą, smagiai nusijuokia. Mat vyrui teko kreiptis net į tuometinį rajono vykdomojo komiteto pirmininką ir aiškinti, kad jis iš prigimties kaminkrėtys, o ne vairuotojas. Pirmininkas, šviesaus atminimo Antanas Vindašius, klausėsi ir galvą kraipė. Supratęs, kad jo nenori girdėti, Ambraziejus net apsiverkė. Išvydęs vyro ašaras ir nieko nelaukdamas, pirmininkas griebė telefoną ir paskambino kam reikia.
Taigi netrukus vyras plungiškiams ir rajono kaimų žmonėms valė kaminus. Tiesa, net tris kartus buvo kursuose, kur jam aiškino, jog kaminą būtina valyti du kartus per metus, kitaip gaisras – garantuotas. Naujasis kaminkrėtys, išgirdęs tokius pamokymus, širdyje tik juokėsi, mat jau seniai tokius dalykus žinojo ir kaminus valyti sugebėjo. Tačiau nusprendė: jeigu viršininkai mano, kad reikia mokytis, tai priešintis nebūtina. Juolab kad į mokslus Ambraziejus buvo linkęs – jau dirbdamas kaminkrėčiu, vidurinę mokyklą baigė.
Taigi anksti rytą išvykdavo į darbą ir vėlai vakare grįždavo. Ne paslaptis – neretai ir taurelę pakilnojęs… Apie tai kalbėdama, žmona net dabar pyktelėjo, bet ką padarysi – buvo kaip buvo. Juolab kad pyko ne veltui. Juk 10 metų moteris kolūkio karves melžė ir beveik viena vaikus augino. Net penki sveiki ir stiprūs užaugo, o šiandien visi darbuojasi Airijoje.
Išvažiavo ne visam laikui, o tik pinigų užsidirbti. Viena dukra čia pat tėvo žemėje sau sodybą kuriasi, kitas sūnus Rietave butą nusipirko. Visi grįžtų namo, tačiau ką čia veiksi – darbo Lietuvoje nėra, daugybė žmonių jo ieško ir suka galvas, kaip pragyventi. Stanislava sako: jei vyrą ištiktų nelaimė, viena čia tikrai negyventų – važiuotų pas vaikus į Airiją. O Ambraziejus tvirtina: reikalautų, kad vaikai namo grįžtų, nes jam jokių užsienių nereikia – jo gimtinė čia, Juodeikių kaime, čia jis nori ir savo gyvenimą nugyventi.
Gražus dviaukštis mūrinis namas savo rankomis pastatytas, o jame dabar gyvena tik dviese. Kieme dar tebestovi tėvų kažkada suręstas, tačiau laiko gerokai pasendintas namas. Ne, griauti jo nesiruošia, o ir vaikai neleidžia – sako grįžę paremontuos, bus senelių prisiminimas. Juk čia – jų tėvo, o kartu ir jų šaknys.
Tai kaip čia dabar su ta kaminkrėtyste? Ar negaila, 28-erius metus ant stogų laipiojus ir nė karto nenukritus, mėgstamą darbą palikti? Ambraziejus labiausiai nustebo – darbo palikti jis ir dabar nesiruošia. Štai pirmadienį vienoje sodyboje kaminus valė. Važiuoja ten, kur kas pakviečia. Jį žino ne tik Plungėje, bet ir Telšiuose, Rietave, Kretingoje, net Klaipėdoje. Kaminkrėtys šiais laikais – tokia reta profesija. Raskite jauną žmogų, kuris nuo ryto iki vakaro suodinas norėtų vaikščioti ir dar stogais karstytis? Jie savo laimę kitur randa – jeigu ne Lietuvoje, tai kur nors užsienyje.
Kiek pagalvojęs, Ambraziejus paliepia mums taip ir parašyti, kad antruosiuose Juodeikiuose gyvena toks kaminkrėtys Ambraziejus Saudargas, kuris bet kam ir bet kokį kaminą gali išvalyti. Reikia tik žinią duoti – kaipmat pribus. Beje, ir nebrangininkas.
Taigi tikime gerą darbą padarę – pagarsinę tokį retą amatininką, tad gal ir mums šis ponulis laimės nepagailės?.. Beje, išlydėdama mums laimės linkėjo ir Stanislava. Koks skirtumas – vyras ar žmona laimės linki, juk greitai keturiasdešimt metų, kai drauge gyvena, švęs. Gal ir vaikai ta proga namo suvažiuos, ir anūkai – vėl visiems bus linksma, kaip kažkada jaunystėje.
Moteris šypsosi. Matome, kad ant savo žmogaus nebepyksta. Nesvarbu, kad taurelę vieną kitą viršaus išlenkdavo. Pasakykite, kuris vyras elgiasi kitaip? Pritariam Stanislavai ir atsisveikinam.
