Štai ir nušurmuliavo Šv. Kalėdos. Jei kieno nuotaika ir buvo nekokia, galbūt ją praskaidrino po žaliaskare rasta dovanėlė. Tikiuosi, kad visų jūsų namus aplankė Kalėdų senelis. O gal staigmena laukia sutinkant Naujuosius? Tik kelios dienos liko iki švenčių, galima ir palaukti, tereikia tik kantrybės. Juk dovanos dalijamos net iki Trijų karalių. Ne veltui sakoma, kad kantrybė – dorybė.
Jei jau prakalbome apie kantrybę, kaip manote, kas Lietuvoje kantriausieji? Spėju – pensininkai. O visai neturi kantrybės, ko gero, vaikai ir… politikai. Mažiesiems ši silpnybė dar atleidžiama, na, o garbingiesiems ponams, dėliojantiems, skaičiuojantiems ir sprendžiantiems, į kurią pusę turi krypti tautiečių gerovės svarstyklės, nekantrumas kažkaip nedera. Sakysit, svaičioju nei šį, nei tą. Ką gi, pažiūrėkim, kaip nekantraudami jie skuba įvykdyti Konstitucinio Teismo (KT) išaiškinimą, kad valdininkų – žinoma, ir seimūnų – atlyginimai buvo sumažinti neproporcingai ir juos reikia atstatyti. Teismo žodis – šventas, vadinasi, reikia. Tik tas pats KT išaiškino, jog ir pensijos nurėžtos neteisingai, tad ir jas reikėtų atstatyti. Deja, deja, pensijoms pinigėlių nebeliko… Žilagalviai turės dar palaukti. Juk kantrybė – dorybė. Tad ar galima pykti, kad kažkas rūpinasi pensininkų dorove? Jei ir nebesulauks – nieko tokio, vadinasi, anapilin iškeliaus dori.
Taigi išeitų, kad mes visai be reikalo pykstame ir burnojame ant valdžios. Patys pagalvokite: jie rūpinasi mumis, ugdo valią ir kantrybę. Pažadėjo aukso kalnus, o kol juos supils, reikia palaukti.
Kažkuris politikas paaiškino, kad, atstačius pensijas, išaugs šalies biudžeto deficitas, o šito – šiukštu – negalima leisti, jei norime įsivesti eurą. Tai va, ne šiaip sau mus tos kantrybės moko, juk ruošiamės į euro zoną, nesvarbu, kad nuogais užpakaliais, bet… kantrūs ir valingi!
Švenčių proga norėčiau pakalbėti ir apie naivumą. Šiuo metų laikotarpiu jis ypač žavi. Širdyje būna taip gera, kai stebi, kaip naiviai mažieji tiki pasakomis, fantastinėmis būtybėmis, kaip šventai laukia Kalėdų senelio. Naivumas – gražu, bet tik vaikystėje. Neslėpsiu, nuoširdžiai noriu, kad mažieji kuo ilgiau liktų vaikais, kad tas naivumas, tikėjimas kažkuo gražiu ir stebuklingu gyventų jų širdyse. Bet… vaikystė baigiasi, ir gyvenimo realybė, kurioje klesti melas, manipuliacijos, kova dėl būvio ir išlikimo, rūsčiai pažvelgia į akis.
Et, kartais norėčiau ir aš pasisemti bent saują to vaikiško naivumo. Gal gyvenimas atrodytų gražesnis?
O ant slenksčio jau stovi Naujieji. Keldami šampano taures, tikėsimės geresnių ateinančių metų. Linkiu kiekvienam sulaukti tik nuoširdžių sveikinimų ir – bent trumpam – to svaigaus snaigių šokio baltumo, šiaip, nuotaikai pakelti.
