Pastarojo mėnesio aktualija, be jokios abejonės, yra karas Ukrainoje. Kiekvieną dieną sekame naujienas apie ten vykstančius bombardavimus, žūstančius žmones, matome sugriautus miestus. Tai, kas vyksta Ukrainoje, sunkiai paaiškinama sveiku protu. Siaubą kelia vien per televizorių ar internete matomi vaizdai, tad ką išgyvena šios šalies gyventojai? Plungė laikinais namais tapo jau ne vienai dešimčiai ukrainiečių. Praėjusią savaitę pas mus atvyko dar viena penkių asmenų šeima. Atvažiavo iš Bučos – miesto, kuris nuo pat karo pradžios buvo negailestingai bombarduojamas. Viso to liudininkai yra šie žmonės: Jevgenija, Ivanas, jų dukros Nadiežda ir Liudmila bei mažoji anūkėlė Veronika.
Išvykti nespėjo
Buča – miestas, esantis į šiaurės vakarus nuo Kijevo, apie 30 km nuo jo. Nuo pat karo pradžios, kaip minėta, Buča patyrė bombardavimą. Rusijos kariuomenė, užėmusi beveik visą miestą, čia viską sugriovė. „Mūsų gatvės visiškai neliko“, – liūdnai kalbėjo garbaus amžiaus Jevgenija.
Jevgenija sakė iki paskutiniųjų netikėjusi, kad Rusija pradės karą. Todėl, kai tai prasidėjo, iš pradžių buvo sudėtinga apsispręsti, skubėti išvykti ar ne, tuo labiau kad neramu buvo ir dėl artimų giminaičių – Gastomelyje gyvenančių 90 metų tetos, neįgalaus brolio. Netrukus tarp Bučos ir aplinkinių miestų žmonių kilo didžiulis ažiotažas, staigiai nebeliko kur gauti degalų automobiliui, o kai jau pavyko prisipilti, išvažiuoti nebebuvo galima… „Labai greitai pas mus pradėjo griauti tiltus“, – prisiminė Liudmila.
Liudmila paaiškino, jog kilus karui pirmiausia buvo bombarduojami Gastomelio ir Boryspilio oro uostai, paskui tiltai, jungiantys Gastomelį ir Bučą, Bučą ir Irpinę, Irpinę ir Kijevą… „Visi artimiausi tiltai pradėjo griūti. Atvažiavau į Bučą pas seserį užsipilti degalų, o grįžti jau nebegalėjau, nes tiltų neliko, vyko jau kariniai veiksmai“, – pasakojo pabėgėlė.
Subombardavo gatvę
Kas vyko toliau, jautru prisiminti. Nutiko taip, jog šeimai iš pradžių teko slėptis nuo bombardavimo atskirose slėptuvėse. Jevgenijos vyras Ivanas namo negalėjo grįžti, nes liko Irpinėje, bendrovės, kurioje dirbo, slėptuvėje. Prieš prasidedant kariniams veiksmams iš namų su savo šeima pas vyro mamą buvo išėjusi ir dukra Nadiežda. Namuose Jevgenija liko su Liudmila. Rūsys, kuriame teko joms glaustis nuo jų miestą griaunančių bombų, buvo labai nedidelis, užkrautas daiktais. Reikėjo kentėti, nes kito varianto nebuvo, ypač girdint, kaip automatų paleistos kulkos kliudo pastatų sienas, duris… Kitą dieną išlindus iš slėptuvės teko pamatyti gniuždantį vaizdą: jų gatvės tiesiog nebeliko.
Priglaudė darželis
Liudmila ir Nadiežda netrukus susitiko vietos vaikų darželyje, kuriame nuo karo slėpėsi apie 300 žmonių. Jų mama nusprendė likti namuose. Teko miegoti sėdint, būti nuolatinėje baimėje. „Visą laiką meldžiausi“, – pasakojo toliau Jevgenija. Tačiau galiausiai ir ta baimė dingo, sakė psichologiškai nebegalėjusi išbūti, nes jau kurį laiką nepalaikė jokių ryšių su artimaisiais – širdis plyšo iš nerimo ir nevilties, todėl moteris nusprendė išeiti iš savo slėptuvės ir keliauti link darželio, pas dukras. „Galvojau, bus kaip bus, tegu mane nušauna, bet likti toliau taip tiesiog nebegalėjau. Užsirišau baltą raištį, nes girdėjau, kad taip patarė kareiviai. Ėjau, ašaros tekėjo, nes tai, ką pamačiau, buvo siaubinga: sugriuvę namai, visur tankai, daug lavonų…“ – siaubingus vaizdus prisiminė Jevgenija.
„Dešimt dienų mes išbuvome atskirai nuo mamos. Nebuvo šviesos, ryšio, nuolat šaudė aplinkui. Čia nuo bombardavimo slėpėsi apie 300 žmonių“, – kalbėjo Liudmila. Darželyje, pasak moters, pirmąsias penkias dienas buvo gerai, nes žmonės turėjo vandens, elektrą, turėjo galimybę vaikams valgyti kur išvirti, tačiau vėliau situacija sparčiai pradėjo blogėti. Darželis virto okupantų štabu, čia buvo gabenami ir laikomi ginklai.
„Reikia pasakyti, kad mums išeiti neuždraudė, tik buvome įspėti, jog už mūsų saugumą esą jie neatsako. Per tas dienas mes neturėjome jokios informacijos, kas vyksta, tačiau girdėjome šaudant, bombarduojant. Galiausiai žmonės grupelėmis vis tiek išdrįso slėptuvę palikti, nes situacija sparčiai blogėjo, nebeliko elektros, vaikai pradėjo sirgti, vaistų nebuvo, šalta…“ – toliau pasakojo ukrainietė.
Pavojinga evakuacija
Kovo 9 dieną ir mūsų pašnekovės, nepaisydamos rizikos savo gyvybei, nusprendė palikti darželio slėptuvę. Sutapimas, kad kaip tik tą dieną buvo paskelbta apie evakuaciją, bet apie ją niekas nepranešė. „Apie 400 žmonių susirinko. Įtampa buvo didžiulė, nes nežinojome, ko mums laukti“, – pasakojo Jevgenija, nes, nepaisant suformuoto žaliojo koridoriaus, susitarimas dėl ugnies nutraukimo nebuvo paskelbtas.
„Galiausiai žąsele ėjome siauru takeliu, buvome įspėti, kad nežengtume nė trupučio į šalį – visur buvo užminuota“, – kalbėjo toliau Jevgenija ir pridūrė, jog evakuacija iš Bučos jiems užtruko bene šešias valandas, kai įprastai tą atstumą galima įveikti vos per pusvalandį.
Jevgenijos šeima iš gimto miesto išvyko į Ternopolį, iš ten – į Lenkiją. Stebuklas, tačiau Lenkijoje jos sutiko ir Irpinėje buvusį Ivaną, kuris vėlgi sukaupęs visą drąsą vienas pats ieškojo galimybių išvykti iš bombarduojamo miesto.
Žiaurumas – genuose
Ne visa jų šeima šiandien kartu. Ukrainoje liko Nadios vyras ir 21 metų sūnus, kiti giminaičiai. „Vyras nėra laikęs rankose ginklo, tačiau yra labai geras automechanikas, taigi padės tvarkyti techniką ir pan., o sūnus – psichologas, irgi padės, kuo galės“, – sakė Nadiežda. Su artimaisiais moterys ryšį palaiko kiekvieną dieną.
„Mano 90 metų teta, kuri liko Gostomelyje, sako, kad išgyveno Antrąjį pasaulinį karą, tačiau tokio žvėriškumo, kurį tenka matyti ir patirti dabar, tada tikrai nebuvę. Tuomet, jei nieko nebuvo, kareiviai ėjo ir praėjo, o čia tiesiog šaudo savo malonumui į langus. Nesuprantu, kodėl taip reikia elgtis. Tai tikrai išsigimėliai, nesveiki žmonės, jų genuose yra žiaurumas pasėtas“, – savo nuomonę dėstė Jevgenija.
Reikia kovoti už laisvę
„Mes esame jums visiems be galo dėkingi už palaikymą, už paramą. Turbūt, jei visos šalys nebūtų palaikusios Ukrainos, mūsų jau seniai nebebūtų. Jūs, lietuviai, juk irgi kovojote už savo laisvę, nebijojote, mes kovojame dabar, nebijome, tai kodėl rusų tauta tyli ir bijo išsakyti savo nuomonę? Turime Rusijoj giminaičių, siunčiau jiems mūsų subombarduotos gatvės nuotraukas, tačiau mane užblokavo“, – graudinosi Jevgenija.
Apsigyveno bendrabutyje
Į Plungę Jevgenijos šeima atvyko Plungės baikerių bendruomenės dėka. Pasirodo, Nadieždos vyras taip pat baikeris, su plungiškiais jis palaikė draugiškus ryšius, todėl ištikus bėdai atsiliepė į mūsiškių kvietimą atvažiuoti į Plungę.
Ukrainiečiai buvo apgyvendinti Plungės „Saulės“ gimnazijos bendrabutyje. Žmonės patenkinti, sako, kad visko turi daugiau, negu reikia – esą net nepatogu. Plungėje pamažu apsipranta, nors dar čia yra atvykę vos keletą dienų. „Tylus miestas, čia tokia ramybė, viskas, rodos, labai lėtai vyksta, niekas niekur neskuba. Labai malonu, raminamai mus tai veikia“, – pirmu įspūdžiu apie mūsų miestą dalijosi ukrainietės.
Liudmila ir Nadiežda viliasi, jog Plungėje pavyks joms atrasti ir veiklos. Aišku, pagal profesiją (jos – buhalterės) greičiausiai nepavyks dirbti, tačiau džiaugsis ir kitokiu darbu. Mažoji Viktorija galbūt pradės lankyti darželį. „Vaikai labai imlūs kalboms, labai norisi, kad anūkė pramoktų kalbą šalies, kuri mums taip padeda“, – pabrėžė močiutė.
Moterys nepraranda vilties – karas baigsis ir jos tikrai grįš į Ukrainą. „Kad ir palapinėje galime pagyventi, bet tikrai viską atstatysime. Mūsų žmonės geri, padės vieni kitiems, svarbu, kad būtų taika“, – sakė Jevgenija.
