Dažniausiai pavarge nuo triukšmo, gyvenimo tempo, žmoniu, ispudžiu, garsu ir spalvu, imame ilgetis vienatves, laiko, kai tyloje galime susitikti su savimi, sau atsakyti i nežinia iš kur iškilusius klausimus, o kartais net atrasti tikejima. Taciau, atvirai kalbant, visam laikui likti vienos nenorime. Tiesa, dažnai vienatve suprantame kaip sustip-rejusi savarankiškuma, sauguma ir nepriklausomybe (tik vienišos moters niekas niekada nepames). Kita vertus, tai bruožas žmogaus, kuriam gyvenime labai nepasiseke. Gal todel moteriai sunku prisipažinti, kad ja kamuoja vienatve. Tuos, kurie pasidomi, kaip sekasi iveikti savo vienatve, bandome itikinti, kad tai musu paciu pasirinkimas, kad tai laisve, erdve… Žinoma, stengiames nutyleti liudnaja puse – kad lietingais rudens vakarais šis pasirinkimas pasirodo klaidingas, laisve – nereikalinga, o erdve – tuštuma. Nedaug pasitaike sutikti vienišiu, kurios del savo bedos nekaltintu viso pasaulio ir nesidžiaugtu kitu nesekme.
Antai sutikau sena mokslo drauge, taip ir likusia visam gyvenimui vieniše. Pirmi jos žodžiai buvo, ar aš žinanti, kad Onute pamete Petras? Seniai to reikeje tiketis, nes ji tikrai neskirta šeimyniniam gyvenimui. Štai taip. Teko ilgokai pavargti, kol pasiseke kalba nukreipti kita linkme. Tada nei iš šio, nei iš to, kritiškai mane nužvelgusi nuo galvos iki koju, pasidomejo mano sveikata. Nenoromis toptelejo mintis, kad jeigu pašaliniai pastebi kažka negero, vadinasi, mano reikalai nekokie. Trumpai tariant, nuotaika buvo sugadinta visai dienai. Kita karta ja pamaciusi stengsiuosi pereiti i kita gatves puse – nusprendžiau. Prisiminusi ši nutikima, sutinku su kitos gana narsios vienišes pasakymu, jog vien prisipažinti, kad esi vieniša, jau yra baisu.
Beje, sako, kad daugiausia vienišu žmoniu yra didmiesciuose, nes miesto gyvenimas žmones daugiau skiria negu jungia. Kaime i bet kuria troba gali užeiti, tarkim, pasiskolinti druskos. Puikiai žinai ne tik šeimininku vardus, bet ir ju gyvenimo istorijas, dar girdetas nuo vaikystes. Mieste nelabai pažisti net laiptines kaimynus. Taciau dažnas bendravimas su kaimynais ar net su jaunystes draugais dar nereiškia, kad nebusi vienišas, kad taves nekamuos liudesys, kad nesupyksi dažnai tiesiog nežinodamas ant ko ir del ko. „Vienatve – geras dalykas”,- pasakytu dauguma pervargusiu mamu, vadoviu ar mokytoju. Taip, iš tiesu geras. Tuomet ramu ir tylu, esi atsakinga tik už save, gali daryti ka nori, kiek nori ir kaip nori. Sunku pasidaro, kai vienatve užsitesia per ilgai. Kai tesiasi net tada, kai jos nebenori…
