Kiekvieno žmogaus gyvenimo istorija yra verta plunksnos. Kiek jų, įdomių ir spalvingų, liūdnų ir tragiškų, slypi sugulusių po daugiaaukščių, dviaukščių, vienaaukščių namų stogais – miestuose ir miesteliuose, gyvenvietėse ir vienkiemiuose. Medžiais apaugusioje sodyboje, esančioje ant gražaus tvenkinio kranto Rietavo savivaldybės Daugėdų kaime, išgirdome muzikos garsų ir šviesiausių spalvų pripildytą pianistės, muzikos pedagogės Eugenijos Onos Petravičienės gyvenimo istoriją.
Į kaimą – paraginta dukros
Eugenija Ona Petravičienė – kaunietė. Didmiestyje prabėgo produktyviausias jos gyvenimo laikotarpis. Pas vyriausiąją dukrą Ritą, kuri prieš kelerius metus nusipirko sodybą Daugėduose, atsikėlė iš karto po to, kai baigė pedagogės karjerą Kauno Juozo Naujalio muzikos mokykloje. Liepomis prisidengusi sodyba miestietei labai patiko: namas su patogumais, šiuolaikiškai įrengtas, aplink sodas ir kerinti ramybė, kurios labai norėjosi po 57-erių mokytojavimo metų. Įsikūrusi naujoje vietoje moteris neliūdi: mėgaujasi gyvenimo kaime malonumais, o pasiilgusi Kaune likusių draugų sėda į automobilį ir rieda jų aplankyti.
Augo apsupta meno žmonių, muzikos profesionalų
Ypatingas ryšys E. O. Petravičienę sieja su Kauno Juozo Naujalio muzikos mokykla. Jis užsimezgė 1946-aisiais, kai Eugenija, būdama septynerių metų mergaitė, pravėrė šios muzikantų kalvės duris. Garsių pedagogų, muzikos klasikų ir meniškų bendramokslių apsuptyje prabėgo jos vaikystė ir ankstyvoji jaunystė, padėjusi pamatus tolesnio kelio pasirinkimui.
Į tą pačią Juozo Naujalio mokyklą dirbti fortepijono mokytoja ji sugrįžo po studijų Vilniaus konservatorijoje. Tarp E. O. Petravičienės mokinių – ne viena žinoma pavardė: Linas Adomaitis, Danguolė Beinarytė, Tomas Varnagiris. Gražiai muzikė prisimena mokytojavimo metus: „Vaikai visada lieka vaikais, kartais išdykę, kartais – paklusnūs. Tačiau muzikuojantys vaikai – šviesesni, jautresni, imlesni. Džiaugiausi galėdama juos mokyti groti fortepijonu ir galėdama kasdien bendrauti su kolegomis – savo darbo profesionalais. Už tai, kad atvedė mane į muziką, esu be galo dėkinga savo pirmajam mokytojui, o vėliau ir nuoširdžiam draugui, dabar jau amžinybėn išėjusiam Pasaulio teisuoliui Vladui Varčikui.“
Visos trys dukros – muzikės
Lyg melodija fortepijono klavišais nuskambėjo muzikės ir pedagogės gyvenimo dešimtmečiai. Šioje melodijoje – ir motinystės linija. Eugenija užaugino tris dukras. Visos jos pasekė mamos pėdsakais – iš pradžių baigė Juozo Naujalio muzikos mokyklą, vėliau – konservatoriją ir per gyvenimą žengia garsų sklidinu keliu. Vyriausioji Rita – Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijos fortepijono mokytoja, vidurinioji Aurika – Juozo Naujalio gimnazijos fortepijono mokytoja, o jauniausioji Žaneta – Kauno miesto simfoninio orkestro smuikininkė.
Moteris turtinga ir anūkų – iš viso jų turi septynis. Trečioji karta, nors ir buvo mokoma muzikos, padarė kitus profesinius pasirinkimus. Muzikos keliu kol kas nesusidomėjo ir Škotijoje gyvenantis vienintelis Eugenijos proanūkis.
Ištikimiausia draugė – keturkojė Ziuzia
Nutolusi nuo Kaune likusio įprasto gyvenimo, moteris greitai susistygavo naują dienotvarkę – rytais pirmiausia pasirūpina augintiniais – vištomis ir katėmis, po to suka ratą aplink kaimą. Vaikšto lydima ištikimiausios draugės – priglaustukės Ziuzios. Ir taip triskart per dieną – pagal planą: įveikia tai trumpesnį, tai ilgesnį maršrutą. Kasdien sprendžia kryžiažodžius, žiūri savo pamėgtus serialus, sukinėjasi po sodą, daržą. Savaitgalius leidžia su iš po darbų Klaipėdoje grįžusia Rita.
Energiją spinduliuojanti moteris neslepia, kad kiekvieną dieną stengiasi „pasikrauti“ priguldama popiečio miego. Tiesa, pastaraisiais metais ne visada tam turi laiko, nes dukart per savaitę eina į repeticijas.
„Ansamblio narės man – lyg šeimos nariai“
Kelerius metus daugėdiškiai net nežinojo, kad jų kaime gyvena muzikės. „Išaiškintos“ jos buvo praėjusiais metais, kai nuėjo pasiklausyti į Rietavą atvažiavusio koncertuoti Kauno valstybinio choro.
„Sutikome ten Kauno valstybinės filharmonijos direktorių, buvusį mano kolegą, dukros Ritos kurso draugą Justiną Krėpštą. Sužinojęs, kad gyvename Daugėduose, mus pristatė Savivaldybės vadovams, kitiems savo pažįstamiems rietaviškiams. Neilgai trukus sulaukiau prašymo vadovauti Daugėdų vokaliniam ansambliui „Gairina“. Ansambliai – ne mano sritis, tad atsisakiau pasiūlymo. Tačiau, kai atsirado vadovė Vytautė, mielai sutikau jai padėti. Taip po truputį ir įsitraukiau į bendruomeninį gyvenimą – su dukra Rita praėjusiais metais grojome per kaimo vasaros šventę, per Kalėdų renginį. Važiuoju visur, kur važiuoja koncertuoti „Gairina“ – neseniai pasirodėme ant plausto Rietavo tvenkinyje. Taip jau atsitiko, kad dabar ansamblio narės man lyg šeimos nariai, pačios geriausios draugės. Labai geri ir nuoširdūs žmonės čia gyvena. Ne tik kaime… Nueini Rietave pas gydytoją, o ji tave šnekina tarsi seniai pažįstamą. Ir valdiškose įstaigose specialistai bendrauja kažkaip kitaip – šilčiau – nei didmiestyje. Visur jautiesi savas“, – pasakojo apie gyvenimo Žemaitijoje privalumus moteris.
Energijos ir džiaugsmo semiasi iš gėlės žiedo, saulės, sodo
Paklausta, iš kur semiasi energijos, pozityvaus požiūrio, meilės žmonėms, Eugenija atsako: „Kažkur skaičiau, kad tarp muzikų daugiau ilgaamžių, o ir vairuoja jie geriau… Kai aplinkui šitiek grožio – sodas, tvenkinys, gėlės, saulė, – lieka tik džiaugtis. Neleidžiu skausmui gadinti man nuotaikos – jeigu skauda, paaiškinu sau, kad ne man vienai skauda. Manau, kad žmogaus sveikata priklauso nuo to, kokios mintys sukasi jo galvoje, jeigu ten šviesu, nevaikščiosi susiraukęs.“
Jubiliejų švęs artimųjų ir naujų draugų apsuptyje
Šviesu ir mūsų pašnekovės galvoje – Eugenija dabar gyvena artėjančio 85 metų jubiliejaus rūpesčiais. O jis jau ne už kalnų – rugpjūčio 12-ąją. Žada jį švęsti bendruomenės salėje su visa savo didele šeima – artimaisiais ir daugėdiškiais. „Ansamblio moterims sakiau, kad būtinai savo antrąsias puses atsivestų. Jei galėčiau, visus Daugėdus sukviesčiau, tik, deja, tada netilptume. Man taip gera žinoti, kad turiu tiek draugų“, – neslėpė susižavėjimo daugėdiške tapusi kaunietė.
