Praėjusią savaitę vykusiame Plungės rajono savivaldybės tarybos Kaimo reikalų komitete aptarti civilinės saugos, priešgaisrinės apsaugos klausimai. Paaiškėjo, kad, iškilus didesnei bėdai – radioaktyviai, cheminei taršai, apsisaugojimas ir gelbėjimasis būtų kiekvieno asmeninis reikalas. Nei tinkamų kolektyvinės apsaugos statinių, nei priedangų mūsų rajone nėra. O ir operatyvus informavimas pasiklystų biurokratijos labirintuose.
Priedangos ir kolektyvinė apsauga – formali
Kaip sakė komiteto pirmininkas Andriejus Stančikas, šio klausimo svarstymas ne iš piršto laužtas. Jį įtakoja Ukrainoje vykstantys karo veiksmai, kalbos apie nesaugią Astravo atominę elektrinę Baltarusijoje ir pan. Tad pat metas išsiaiškinti, kas būtų jei būtų, kaip rajono gyventojai galėtų išvengti blogųjų padarinių.
Savivaldybės vyriausiasis specialistas civilinei saugai ir mobilizacijai Vidmantas Mončys sakė, jog 30 metų visuomenė nebuvo rengiama ir informuojama, kas išvis yra civilinė sauga. Plungės rajono savivaldybėje, kaip ir visose savivaldybėse, yra patvirtintas kolektyvinės apsaugos statinių sąrašas. Kolektyvinės apsaugos statinys – objektas, kuriame žmogus, įvykus kokiai stichinei nelaimei, galėtų gauti pirmąją pagalbą: maisto, rūbų, nakvynę, medicininę ar psichologinę pagalbą. Rajone tokių statinių – 25. Tiesa, kaip sakė specialistas, jie neturi jokio techninio aprūpinimo. Rajone patvirtinta ir 12 priedangų. Anot V. Mončio, renkant priedangas buvo einama prie pastato ir žiūrima, jei jis medinis – netinkamas, jei turi dvi perdangas – tinkamas. Iš specialisto pateiktų pavyzdžių aišku, kad priedangoms parinktos įstaigose esančios techninės patalpos, sandėliukai, katilinės apsaugotų laikinai. Vienas iš pagrindinių statinių dalinai atitinkantis priedangos ir kolektyvinės apsaugos statinio statusą – Plungės kultūros centras, turintis du išėjimus. Čia atsitikus nelaimei tilptų iki 1 000 žmonių.
Kalbėdamas apie radioaktyvų užterštumą Astravo atominės elektrinės sprogimo atveju, specialistas nuramino, jog Plungės rajonas nepatenka į didelės rizikos zoną. Pasak jo, plungiškiams tokiu atveju tektų laikyti uždarytus langus, juos užtamsinti ir klausyti informacijos, ką daryti toliau. Beje, kaip pastebėjo V. Mončys, rizikinga zona baigiasi ties Plungės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Gyvenantieji už šventovės galėtų vaikščioti laisvai. Daugiausiai apribojimų būtų žemės ūkiui dėl gyvulininkystės, žemdirbystės vystymo.
Informavimo problemos
Komiteto narys Robertas Endrikas akcentavo, jog pasigenda informacijos, kur yra kolektyvinės apsaugos statiniai, priedangos. O komiteto pirmininką domino, kaip gyventojai būtų operatyviai informuojami apie įvykusią cheminę taršą. Kaip pasakojo V. Mončys, dėl informavimo sudėtinga situacija, nes už šią sritį skirtingais atvejais atsakingos taip pat vis kitos institucijos: Priešgaisrinės apsaugos tarnyba, Radiacinės saugos centras, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras. Anot specialisto, vykdytos pratybos parodė, kad kai kuriais atvejais atitinkamų institucijų reakcija vyksta labai lėtai. Kartais užtrunka ir kelias dienas, kol specialistas atvyksta į vietą. Problema ir tai, jog renovuotose namuose gyvenantys žmonės dažnai negirdi kaukiančių sirenų, o ir trumposios įspėjamosios žinutės gyventojus ne visada pasiekia.
Tačiau Savivaldybė dėl gyventojų perspėjimo ir informavimo ėmėsi priemonių. Pasak V. Mončio, kaimiškosiose vietovėse, kur yra gaisrinės, bus įrengtos sirenos, be to, ugniagesių automobiliuose yra sumontuoti specialūs megafonai. Taip pat Savivaldybėje yra parengtas štabo automobilis, ant kurio reikalui esant būtų galima sumontuoti megafoną.
Išklausius informaciją, komiteto narys Remigijus Striaupa pašmaikštavo prisiminęs vieno savo pedagogo juokelį, kad įvykus radioaktyviam užterštumui vargiai apsaugos priemonės gelbėtų, esą tokioje situacijoje liktų tik vienintelis dalykas – reikėtų apsigaubti balta drobule ir lėtu žingsniu eiti link kapinių.
Kuliuose geriau neskęsti
Problemų kyla ir Priešgaisrinės apsaugos tarnybai. Kaip sakė Plungės rajono savivaldybės priešgaisrinės apsaugos tarnybos viršininkas Vladas Šimkus, didžiausia jų – priešgaisriniai vandens rezervuarai. Pasak pranešėjo, atvykus gesinti gaisro ugniagesiams tenka pasukti galvas, iš kur paimti vandens, nes priešgaisrinių rezervuarų tiesiog nėra arba jie netinkami naudoti. Kiti vandens telkiniai priklauso privatiems asmenims arba būna neprivažiuojami.
„Kai kuriose gyvenvietėse bendruomenės, ruošdamos infrastruktūros sutvarkymo projektus, panaikina vandens paėmimo vietas vien dėl to, kad šios atrodo neestetiškai. Jiems geriau estetiškai sudegti, bet tą vietą panaikins“, – kalbėjo ir V. Mončys. „Turime tokią skausmingą vietą – Kulių tvenkinį. Kadangi šį vandens telkinį valdo privatus asmuo, jis uždėjo kelią su akmenimis. Ten yra paliktas nedidelis servitutinis privažiavimas. Todėl jei ten įvyktų nelaimė, niekas nevažiuotų ir negelbėtų, kadangi ugniagesiai neatsiveža valties, nes neprivažiuoja“, – dėstė problemas pranešėjai. „Kulių tvenkinyje skandintis nerekomenduojama, nes galite tikrai nuskęsti“, – sarkastiškai reziumavo komiteto pirmininkas.
Prie priešgaisrinių rezervuarų ir vandens paėmimo vietų klausimo komiteto nariai sutarė grįžti pavasarį. O iki tol, kaip sakoma, skęstančiojo gelbėjimas – paties skęstančiojo reikalas.
